Profesorius Algirdas Julius Greimas, kuriam vaikystėje teko gyventi Kunigiškiuose, tapo pasaulinio lygio mokslininku, garsiu semiotiku, kalbotyrininku, lietuvių mitologijos tyrinėtoju.

2015 metų lapkričio 3-18 dienomis Paryžiuje vykusioje Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO Generalinėje konferencijoje buvo paskelbtas 2016-2017 metais minimų sukakčių sąrašas. Tarp 40 pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui, istorinei atminčiai svarbių datų atsirado ir garsaus kalbininko, vieno iš semiotikos mokslo kūrėjų, lietuvių mitologijos tyrinėtojo, lingvisto, eseisto profesoriaus Algirdo Juliaus Greimo (1917-1992) 100-osios gimimo metinės.
Lietuvos Respublikos Seimas 2017-uosius metus buvo paskelbęs Algirdo Juliaus Greimo metais. Į svarbiausių vietų, susijusių su šio pasaulinio masto mokslininko gyvenimu, kuriose planuoti jubiliejiniai minėjimai, kiti įvairūs renginiai, pateko ir Anykščių rajono Svėdasų seniūnijoje esantis Kunigiškių I kaimas.

 

Būsimojo mokslininko vaikystės dienos Kunigiškiuose

Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje, įkurdintame restauruotame buvusios Kunigiškių pradžios mokyklos pastate, įamžintas ir buvusio mokytojo Juliaus Greimo, ir jo sūnaus profesoriaus Algirdo Juliaus Greimo atminimas. Ir neatsitiktinai. Mokytojaudamas Kunigiškuose J. Greimas paliko ryškius pėdsakus. Kaip ir kitose šalies vietose, kur šiam mokytojui teko darbuotis.
Julius (kai kuriuose dokumentuose rašomas vardas Julijonas) Greimas buvo vyresnysis ūkininkų Vincento Greimo (Graimo) ir Agnės Kliučinskaitės - Greimienės sūnus, gimęs 1882 metų rugsėjo 2 dieną Šilavoto kaime, Liudvinavo parapijoje, Kalvarijos valsčiuje, Suvalkų gubernijoje.
Dvidešimtmetis vaikinas baigė Veiverių mokytojų seminariją, jo pirmoji darbovietė 1902-1906 metais buvo Sobkovo pradinė mokykla Lenkijoje, Kelcų gubernijoje. Mat baigusius Veiverių mokytojų seminariją ideologiniais ir politiniais tikslais pirmiausia keleriems metams siųsdavo mokytojauti į Lenkiją, tada priklausiusią Rusijos imperijai. 1906 metais grįžęs į Lietuvą, iki 1911 metų jis mokytojavo Kupiškio krašte, Šimonyse.
1910 metais 28 metų mokytojas Julius Greimas susituokė su 24 metų Konstancija Viktorija Mickevičiūte. Po metų (1911- aisiais) Greimai Šimonyse susilaukė dukros Gražinos.
1911-1913 metais mokytojas J. Greimas dirba Juodpėnuose, o 1913-1915 metais – Kunigiškiuose, netoli Svėdasų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Greimų šeima evakuojama į Rusiją ir apsigyvena Tuloje. Čia Julius Greimas iki 1918 metų vasaros mokytojavo lietuvių karo pabėgėlių mokykloje. Būtent Tuloje 1917 metų kovo 9-ąją gimė Algirdas Julius Greimas – būsimasis kalbininkas, lietuvių mitologijos tyrinėtojas, vienos žymiausių pasaulyje Paryžiaus semiotikos mokyklos kūrėjas ir vadovas.
1918 metų vasarą Greimai jau su dviem vaikais – septynmete Gražina ir vos metukų sulaukusiu Algirdu Juliumi – grįžo į Lietuvą. Kurį laiką jų tėvui Juliui Greimui dar teko mokytojauti Kunigiškių pradžios mokykloje. 1919-1920 mokslo metais Julius Greimas jau mokytojavo Kupiškio pradžios mokykloje, o po to Kupiškio vidurinėje mokykloje, kur dėstė lietuvių kalbą, aritmetiką, dailyraštį.
Žmona Konstancija tuo metu dirbo mokykloje raštvede.
Kunigiškuose veikiančiame muziejuje išlikę tie kambariai, kuriuose krykštavo, džiaugėsi nerūpestinga vaikyste Algirdukas Juliukas. Dabar ten veikia kilnojamos fotografijų, tautodailės darbų parodos, nuolatinės muziejinės ekspozicijos. O seniau, kai tame pastate buvo įkurdinta pradžios mokykla, gyveno mokytojų šeimos.
Taigi, mokytojo šeimoje gimė, augo būsimasis mokslininkas. Kurį laiką jis gyveno Kunigiškiuose. Tiesa, ši vieta prof. A. J. Greimo biografijoje atsirado tik prieš kokias dvi dešimtis metų.
Šio mokslininko atminimo išsaugojimu, jo veiklos populiarinimu susirūpinęs kitas mokslininkas, muzikologas, menotyrininkas, muzikos pedagogas, kilęs iš mūsų krašto, Surdegio miestelio, prof. Rimtautas Karolis Kašponis (1933-2018), nuodugniai tyrinėjęs Greimų šeimos istoriją, surado tik įrašą, kad jis gimė Tuloje, o paskui jau minimos Greimų šeimos gyvenamosios vietos Lietuvoje, tiktai jose neminimi Kunigiškiai.
Uolusis R. K. Kašponis pasistengė išsiaiškinti, įrodyti ir visuomenei paskelbti, jog prof. A. J. Greimo biografiją būtina papildyti faktu, kad pirmoji būsimojo iškilaus mokslininko pirmoji gyvenamoji vieta Lietuvoje buvo Kunigiškių kaimas netoli Svėdasų...

Atminties ženklai muziejuje

Patikslinus mokslininko biografijos faktus, Kunigiškių muziejuje tarp gausesnių ar kuklesnių ekspozicijų, skirtų žymiems kraštiečiams, atsirado vietos ir prof. Algirdui Juliui Greimui. Šviesiam mokslininko atminimui buvo skirtos parodos muziejuje, organizuoti įsimintini renginiai.
2009 metų gegužės 23-iąją Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus, asociacija Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“ ir Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyrius Kunigiškiuose organizavo renginį „Per senolių tradicijas atverkime dvasią ir širdį“, kurio metu muziejuje buvo iškilmingai atidengta ir pašventinta atminimo lenta, įamžinusi buvusius Kunigiškių pradžios mokyklos mokytojus ir mokinius, mokyklos patalpose gyvenusius žymius kraštiečius. Taip čia įkurdintas ir prikeltas mokytojo, vėliau Prienuose dirbusio burmistru, 1941-ųjų vasarą ištremto į Sibirą ir Rešiotų lageryje numirusio, Juliaus Greimo ir jo sūnaus, pasaulinio garso mokslininko prof. Algirdo Juliaus Greimo atminimas.
Ta pačią dieną muziejuje buvo atidaryta profesoriaus, humanitarinių mokslų daktaro Rimtauto Karolio Kašponio parengta Paryžių (Prancūzija), Imatrą, Helsinkį (Suomija), Maskvą (Rusiją), Vilnių, Kauną, Druskininkus ir kitus miestus jau tuomet apkeliavusi paroda – dokumentinė studija lietuvių ir prancūzų kalbomis „Algirdo Greimo vaikystė“. Parodos autorius ir kiti renginio dalyviai muziejuje dalijosi prisiminimais apie mokslininką ir visam pasauliui svarbius jo darbus. Paroda muziejuje Kunigiškuose veikė kone visą vasarą, tad ją apžiūrėjo labai daug lankytojų.
2012-aisiais muziejuje buvo surengta fotonuotraukų, dokumentų, spaudos publikacijų paroda „Pro garsaus mokslininko vaikystės langus“, skirta prof. Algirdo Juliaus Greimo gimimo 95-mečiui ir jo mirties 20-osioms metinėms.
Labai simboliška, kad muziejininko ir žurnalisto Vytauto Bagdono parengta paroda buvo eksponuojama tuose kambariuose, kur kadaise gyveno mokytojo Juliaus Greimo šeima ir kur krykštavo nerūpestinga Algirdo – Juliaus, būsimojo mokslo korifėjaus, vaikystė. 2017 m. spalio 7 d. muziejuje organizuota popietė „Susiburkime Algirdo Juliaus Greimo vaikystės namuose”, kurioje visuomenei pristatyta atnaujinta muziejinė ekspozicija, ką tik įrengtas memorialinis prof. A.J. Greimo kambarys, dalyvaujant grupei šalies mokslininkų, tarp jų ir prof. Rimtautui Karoliui Kašponiui, paminėtas žymiojo semiotiko gimimo 100-metis.
Asociacija Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys” kartu su Muziejumi, sulaukę finansinės paramos iš Prancūzijos ambasados Lietuvoje ir Prancūzų instituto Lietuvoje, 2016 metais parengė ir išleido lankstinuką „Profesoriaus Algirdo Juliaus Greimo vaikystės metai Kunigiškiuose”, taip pat ir specialų neperiodinio laikraščio „Pragiedrulių žemė” numerį, skirtą iškiliojo mokslininko 100-osioms gimimo metinėms.

Prisimenant mokslininko laišką

Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje eksponuojamas ir originalus profesoriaus Algirdo Juliaus Greimo rašytas laiškas, atsiųstas vienam iš muziejaus įkūrėjų – šių eilučių autoriui. To laiško istorija tokia.
Restauravus istorijos paminklą - buvusios Kunigiškių pradžios mokyklos pastatą - ir steigiant tuometiniame „Lenino keliu“ kolūkyje muziejų, intensyviai buvo ieškoma įvairių eksponatų.
Mat gana plačiai užsimota: ketinta naujajame muziejuje įamžinti žymių kraštiečių - lietuvių literatūros klasiko, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto, akvarelės meistro Kajetono Sklėriaus, pasaulinio garso tapytojo Jono Rimšos, miškininko Algirdo Matulionio bei kitų - atminimą.
Tuo tikslu kreiptasi ne tiktai į vietinius gyventojus. Skelbimai apie būsimą muziejų buvo išspausdinti respublikiniuose leidiniuose, išsiuntinėti visoms Lietuvos miestų ir rajonų laikraščių redakcijoms.
Žmonės, turintys kokių nors ryšių su Svėdasų kraštu, neliko abejingi: dovanojo muziejui senų knygų, nuotraukų, visokių dokumentų kopijų, žymių žmonių asmeninių daiktų. Ne vienas nurodė savo giminaičių ar pažįstamų adresus, patarė, kur kreiptis, norint gauti kokių nors eksponatų muziejui, surasti reikalingų duomenų, žinių. Tokių geraširdžių žmonių dėka muziejuje atsirado gausybė vertingų eksponatų, buvo užmegzti ryšiai su kraštiečiais.
Kaune gyvenusi buvusi mokytoja Gražina Greimaitė – Tupčiauskienė atsiuntė dvi dėmesio vertas nuotraukas. Vienoje fotografijoje 1933 metų rudenį užfiksuotas jos tėvas, buvęs Kunigiškių pradžios mokyklos mokytojas Julius Greimas, tuo metu dirbęs Marijampolės apskrities mokyklų inspektoriumi.
Antroje nuotraukoje, darytoje 1979 metų gegužės mėnesį Vilniuje, kartu su rašytoju Juozu Baltušiu buvo nufotografuotas iš Prancūzijos atvykęs laiško autorės brolis, mokslininkas Algirdas Julius Greimas.
Gražina Greimaitė - Tupčiauskienė laiške parašė ir savo brolio adresą, patarusi jam parašyti, paprašyti prisiminimų. Ilgokai dvejojau, tiesiog nedrįsau profesoriui rašyti. Nelabai ir tikėjausi, kad toks garsus, be galo užimtas mokslininkas kreips dėmesį į mano laišką, suras laiko ir noro parašyti atsakymą. Bet, pasirodo, nuogąstavau, abejojau be jokio reikalo. Tiesa, atsakymo į savo laišką turėjau palaukti ilgokai. Bet vis tiek sulaukiau. Profesorius Algirdas Julius Greimas 1991 metų balandžio 13-ąją man adresuotame laiške rašė :
„Mielas Tautieti, Jūsų laiškas mane pradžiugino: tai prisiminimai ir noras priminti mano tėvą, Julių Greimą, žuvusį gulage 1942 m.
Gaila tiktai, kad labai mažai galiu Jums padėti : Kunigiškių laikai, nors tas vardas ir skamba mano ausyse, tolimi, dar prieš mano gimimą ir mano ankstyvoje vaikystėje...Tiktai iš tėvų pasakojimų kai kokie atsiminimai atgijo. Mano seseriai, gimusiai Šimonyse, dabar jau mirus, ryšiai su tuo kraštu taip ir nutrūko...
Mano tėvas buvo suvalkietis, nuo Liudvinavo; baigęs Veiverių mokytojų seminariją, jis neturėjo teisės dėstyti Kauno gubernijoje ir pradėjo mokytojauti Lenkijoje, vėliau patekęs į Jūsų kraštą. Vėliau jis buvo pradžios mokyklų inspektoriumi Šiauliuose ir Marijampolėje, o išėjęs į pensiją, buvo išrinktas burmistru Prienuose, o iš ten iškeliavo į Sibirą... Džiaugiuosi atgimusia mokykla, virtusia muziejumi, dėkingas už tėvelio atminimo išsaugojimą...“
Dar savo laiške profesorius patarė kreiptis į Paryžiuje gyvenusį Vaižganto sesers Tumaitės sūnų Petrą Klimą, kuris galėtų pasidalyti prisiminimais apie rašytoją. ( Tuo patarimu pasinaudojau, deja, jokio atsakymo iš P. Klimo ar jo artimųjų taip ir nesulaukiau...).
Prof. A. J. Greimas kartu su laišku atsiuntė prisiminimui ir savo tėvo, tuo metu mokytojavusio Kunigiškuose, fotografiją. Tiesa, ta nuotrauka, nors ir didelio formato, bet buvo blanki ir neryški.
Tad štai kokie prisiminimai užplūsta, kai vartau šį laišką, gautą 1991-ųjų pavasarį iš garbiojo mokslininko. Už tą mielą laišką jam tuoj pat padėkojau, rašiau profesoriui ir daugiau laiškų, tiktai atsakymų jau nebesulaukiau. O 1992-ųjų vasarį prof. A. J. Greimas iškeliavo Amžinybėn...

Likimo vingiuose

Buvęs Kunigiškių pradžios mokyklos mokytojas Julius Greimas 1927 metais paskiriamas į Šiaulius pradinių mokyklų inspektoriumi ir vidurinės mokyklos mokytoju. Po ketverių metų toms pačioms pareigoms jis perkeliamas į Marijampolę, o dar po dvejų metų pedagogui J. Greimui patikimos Prienų mokyklų inspektoriaus pareigos. 1934 metais patyręs, darbštus, pareigingas mokytojas, aktyvus visuomenininkas Julius Greimas tapo paskutiniu nepriklausomos tarpukario Lietuvos burmistru Prienuose ir tas pareigas ėjo iki 1940 metų, iki pat Lietuvos okupacijos.
Sovietinėje Lietuvoje Greimams prasidėjo skaudūs likimo išbandymai.
1941 m. birželio 14 d. Julių ir Konstanciją Greimus ištrėmė į Sibirą. Nežinoma, kurioje geležinkelio stotyje sutuoktiniai buvo išskirti. Mokytojas ir paskutinis Prienų burmistras Julius Greimas kartu su likimo broliais buvo apgyvendintas Rešiotų lageryje Nižnij Ingušo rajone, Krasnojarsko krašte. Jau po pusmečio (1942 m. sausio 23 d.) jo, kaip „buržuazinio nacionalisto ir liaudies priešo“, byla buvo nutraukta. Ši data – mokytojo, Lietuvos patrioto, visuomenės veikėjo Juliaus Greimo mirties data. Jo palaidojimo vieta nežinoma.
Konstanciją Greimienę, kuri tuo metu buvo namų šeimininkė, nutrėmė į Altajaus kraštą, Jabogana Ust vietovę Kano rajone. Po septynerių vargo metų (1948-aisiais) Konstancija Greimienė iš tremties pabėgo ir netgi pasiekė Lietuvą. Tačiau ją labai greitai suėmė, įkalino Kaune, o 1950-aisiais sugrąžino į tą pačią tremties vietą. Po Stalino mirties, 1954-aisiais, ji buvo paleista namo ir sugrįžo į Lietuvą. Laisve pasidžiaugti jai buvo lemta tiktai dvejus metus, 1956-aisiais moteris mirė..
Būsimasis mokslininkas Algirdas Julius Greimas su tėvais Prienuose negyveno. Tuo metu jis mokytojavo Šiauliuose, tad tragiško savo tėvų likimo išvengė - nebuvo ištremtas.
Tremties išvengė ir jauniausias Greimų sūnus Romualdas, tuo metu gyvenęs su tėvais, mokęsis Prienų „Žiburio” gimnazijoje. Tačiau baigęs septynias klases iš gimnazijos jis išstojo ir išvažiavo iš Prienų. Kai buvo tremiama Greimų šeima, Romualdo namuose saugumiečiai nerado. Vėliau jis pasitraukė iš Lietuvos, apsigyveno Australijoje. Kai mūsų šalis vėl tapo laisva ir nepriklausoma, Romualdas Greimas trumpam buvo sugrįžęs į gimtąjį kraštą, lankėsi ir Prienuose, susitiko su vaikystės draugais (apie tolesnį jo likimą daugiau duomenų nepavyko surasti).
Nedaug kas žinoma apie vyriausiąją Greimų dukrą Gražiną Tupčiauskienę. Tremties metu Prienuose ji negyveno, buvo ištekėjusi, tikriausiai todėl ir išvengė tremtinės dalios. Gražina Greimaitė - Tupčiauskienė dirbo mokytoja, gyveno Kaune, mirė 1988 metais…

Garsus visame pasaulyje

Nors apie prof. A. J. Greimą gausu įvairios informacijos internete, žinynuose, enciklopedijose, mokslinėje literatūroje, šiame rašinyje taip pat norisi bent trumpai pažvelgti į mokslininko gyvenimo kelią, kai kuriuos biografijos faktus, mokslinę bei kūrybinę veiklą.
Esame minėję, kad būsimasis mokslininkas gimė Tuloje (Rusija), kurioje jo tėvas Julius Greimas Pirmojo pasaulinio karo metu buvo evakuotų lietuvių pradžios mokyklos mokytojas. 1918 metais Greimų šeima persikėlė į Lietuvą, apsigyveno Svėdasų krašte, Kunigiškuose. Čia Julius Greimas, kaip ir 1913–1915 metais, vėl mokytojavo Kunigiškių pradžios mokykloje. 1919 metais Greimai apsigyvena Kupiškyje, šiame mieste Algirdukas Juliukas baigė ir pradžios mokyklą. 1926 metais buvo priimtas į Kupiškio vidurinės mokyklos pirmą klasę. O jau kitais metais šeimai iš Kupiškio teko išvykti į Šiaulius, nes tėvas čia buvo paskirtas dirbti pradžios mokyklų inspektoriumi. Taigi, savo mokslus jis tęsė Šiaulių valstybinėje berniukų gimnazijoje. 1931 metais būsimojo mokslininko biografijoje atsiranda Marijampolės pavadinimas. Į šį miestą Greimų šeima persikėlė, Julių Greimą paskyrus Marijampolės apskrities mokyklų inspektoriumi. Tėvas vykdė atsakingas pareigas, o sūnus tapo Marijampolės Rygiškių Jono valstybinės gimnazijos auklėtiniu. Baigęs šią gimnaziją, A. J. Greimas 1934–1936 metais studijavo teisę Kaune Vytauto Didžiojo universitete. Studijuodamas dar tarnavo Kauno vyriausiojo notaro įstaigoje.
Atsiradus skubiam prancūzų kalbos mokytojų poreikiui, paskyrus valstybinę stipendiją, 1936-aisiais A. J. Greimas pasiunčiamas į Grenoblį (Prancūzija), kur studijavo prancūzų kalbą, dialektologiją, viduramžių istoriją bei kitus dalykus. 1939-ųjų vasarą, baigęs Grenoblio universitetą, grįžo į Lietuvą. Čia atliko privalomąją karinę tarnybą. 1940 metais Karo mokykloje baigė kariūnų aspirantų kursus, bet dėl politinių motyvų karininko laipsnio negavo ir buvo paleistas į karininkų atsargą, mat jo tėvas prieškarinėje Lietuvoje sėkmingai darbavosi švietimo sistemoje, tapo net burmistru Prienuose. Tad ir „buržuazinių laikų“ veikėjas Julius Greimas, ir jo šeimos nariai sovietų valdžiai neįtiko...
Kurį laiką Algirdas Julius Greimas mokytojavo Šiauliuose, dirbo Valstybinės leidyklos redaktoriumi, įsijungė į antinacistinį judėjimą. 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus.
1947–1949 m. buvo Mokslinių tyrimų centro Paryžiuje mokslinis tyrinėtojas - slavistas. 1949 metais Sorbonoje apgynė daktaro disertaciją iš prancūzų kalbos istorijos. 1950–1958 metais Egipte, Aleksandrijos universitete, dirbo prancūzų kalbos istorijos docentu, dėstė prancūzų kalbos istoriją ir kartu dirbo dėstytoju prancūziškame katalikiškos pakraipos mergaičių pensionate. 1958–1962 metais A. J. Greimas dėstė prancūzų filologijos dalykus Ankaros ir Stambulo universitetuose, tapo profesoriumi. Dar dirbdamas Egipte susidomėjo semiotika ir šio mokslo plėtotei paskyrė visą savo likusį gyvenimą. 1960-aisiais drauge su savo bendraminčiais jis Prancūzijoje įkūrė Prancūzų kalbos tyrimų draugiją, iš esmės žymėjusią lingvistikos atgimimą Prancūzijoje, prieštaravusį tradiciniams filologiniams kalbos tyrimams.
1962 metais A.J. Greimas paskiriamas Puatjė (Poitiers) universiteto prancūzų kalbos profesoriumi, o dar po trijų metų išrenkamas Paryžiaus aukštųjų visuomenės mokslų mokyklos Bendrosios semantikos studijų vadovu. 1965–1968 metais jis buvo dar ir Tarptautinio semiotikos ir lingvistikos centro Urbine (Italija) vadovu.
Paryžiaus aukštųjų visuomenės mokslų mokykloje prof. A. J. Greimas vadovavo rašantiems disertacinius darbus, semiolingvistinių tyrimų grupei ir specialiam seminarui, kurių pagrindu susikūrė pasaulyje plačiai žinoma Greimo arba Paryžiaus semiotikos mokykla.
Šiuo atveju svarbūs buvo ir mokslininko pedagoginiai, organizaciniai gebėjimai, kolegų įtraukimas į bendrų mokslo darbų rašymą, semiotikos mokslo tyrimą, semiotikos mokyklos plėtotę.
Prof. A. J. Greimas skaitė paskaitas daugelio pasaulio šalių mokslo bei mokymo institucijose, tarp jų ir Vilniaus universitete (1971 ir 1979 metais). Jo mokinių ir sekėjų – įvairių mokslų ir menų atstovų – esama Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje, Afrikoje. Mūsų kraštiečio darbų yra išversta į anglų, ispanų, italų, švedų, suomių, rumunų, rusų, vokiečių ir kitas kalbas.
Gyvendamas užsienyje, prof. A. J. Greimas parašė ir išspausdino ne vieną straipsnį, skirtą gimtajai Lietuvai, lietuvių mitologijai, krašto istorijai. Trumpų viešnagių Lietuvoje metu skaitydamas paskaitas mokslininkas žadino inteligentijos savimonę, patriotiškumą.
Prieš porą dešimtmečių buvo išleista dviejų tomų daugelio šalių mokslininkų darbų rinktinė „Semiotikos tikslai ir perspektyvos: darbai Algirdo Juliaus Greimo garbei“, kurioje atsispindi prof. A. J. Greimo – semiotikos pionieriaus – mokslo darbų reikšmė įvairių krypčių tyrimams. JAV lietuvių bendruomenės kultūros fondas 1989 metais šiam semiotikui paskyrė premiją už mokslo darbą – knygą „Tautos atminties beieškant“.
J. Šinkūnaitės ir O.Voverienės parengtame leidinyje „Algirdas Julius Greimas: mokslinės kūrybos bibliografinė rodyklė, citavimo indeksas, citavimo analizė“, išleistame Vilniaus universiteto leidyklos, rašoma: „1966–1990 metais A. J. Greimo darbai pasaulio literatūroje buvo cituoti 1911 kartų (priminsime, kad Nobelio premijų laureatų citavimo vidurkis yra 900 kartų).“
Mokslininko plunksnai priklauso gausybė straipsnių spaudoje, nemaža knygų. Norisi kai ką iš jo darbų paminėti. Svarbūs leksikografiniai ir leksikologiniai darbai, išdėstyti knygose „Senovės prancūzų kalbos žodynas. Renesansas“ ir „Mada 1830-aisiais”. Prof. A. J. Greimas sukūrė bendrąją reikšmės teoriją, kurią išdėstė knygose „Struktūrinė semantika“, „Apie prasmę“, „Mopasanas: teksto semiotika“, „Semiotika ir visuomenės mokslai“, „Aiškinamasis semiotikos žodynas“ (du tomai), „Apie prasmę“, „Apie netobulumą“. Naudodamasis prancūzų atradimais, sukūrė lietuvių mitologijos rekonstrukcijos metodologiją. Lietuvių mitologijai skyrė savo knygą „Lietuvių mitologijos studijos“. Reikšmingos mokslininko mintys išdėstytos ir knygose „Tautos atminties beieškant“, „Iš arti ir iš toli“, „Apie dievus ir žmones“ bei kitose.
Profesorius Algirdas Julius Greimas buvo vienas žinomiausių XX amžiaus lietuvių mokslininkų pasaulyje.
Jis mirė 1992 metų vasario 27 d. Paryžiuje. Artimųjų rūpesčiu, amžinojo poilsio jis grįžo į gimtąją Lietuvą, buvo palaidotas Petrašiūnų kapinėse, Greimų šeimos kape.

Vytautas BAGDONAS

Palikite komentarą

Sąlygos ir terminai.
  • Juozas

    Nuoroda

    Puikus, įdomus, labai informatyvus rašinys. Tikrai Svėdasų krašto muziejuje sukaupta be galo vertingos informacijos. Reikia tik pagirti muziejaus darbuotoją p. Vytautą Bagdoną už jo pastangas muziejų išsaugoti, kaupti eksponatus ir dalintis su visuomene surinkta informacija.

    Prieš mėnesį