2021-05-02

Mūsų Mama

Paskutinė mamos nuotrauka.

Motinos dienos proga spausdiname ūkininkės, poezijos vaikams knygų autorės Danguolės Lingienės atsiminimus apie savo mamą, gyvenusią Svėdasų seniūnijos Bajorų kaime.

 


Tėtės liga

Mamos tėvai gyveno Bajorų kaime, Anykščių rajone, netoli Svėdasų miestelio. Šeimoje augo net septyni vaikai: būsimoji mano mama Pranutė, Onutė, Julė, Elena ir du broliukai Vladas ir Alfonsas.
Vos vaikams suaugus, mirė jų motina, o tėvas nieko nelaukęs parsivedė kitą moterį su savais vaikais, todėl tie, iš ankstesnės santuokos, tapo nepageidaujami. Jie neliko nuskriausti: tėvas visiems skyrė po dalį, kad galėtų iš karto įsikabinti į gyvenimą. Dvi seserys ir brolis išvyko į Ameriką, trys seserys ir kitas brolis sukūrė savo ūkius Lietuvoje. Pranutė, mano mama, ištekėjo už garsiųjų dvarininkų Juodviršių malūno darbininko ir jie, nusipirkę šalia žemės, laikinai apsigyveno sukiužusioje trobelėje, bet ėmėsi statyti namą gražioje vietoje netoli upelio.
Pagal namo dydį, aukštį, langų ir sienų tvirtumą aišku, kad statyboms vadovavo Mama. Tai buvo pats gražiausias ir šiuolaikiškiausias namas.
Prasidėjo ūkio kūrimas. Nors jau buvo gimę du broliukai ir Mamai darbų netrūko, ji nenurimo. Yra namas - reikia ir sodo, ne kelių vaiskrūmių, bet didelio sodo. Sekmadieniais, po mišių išėjusi iš bažnyčios, ji nekalbindavo kitų ar, kaip daugelis, nesiskųsdavo savo vyru, bet klausydavosi, ar kas iš pažangesnių ūkininkų užveisė naują sodą ir kur galima gauti grynaveislių sodinukų. O tada reikėjo tik sudėlioti darbus taip, kad liktų viena kita valanda laisvo laiko: kumelaitę kinkydavo į vežimaitį ir - į vaismedžių medžioklę! Taip radosi sodo kontūrai: žemės sklypo smailėje, palei upę, jau augo antaniniai, alyviniai, pekinai, aukso zenitai ir kitų rūšių obuoliai, o aplink juos - vyšnios ir trešnės.
Šeima didėjo, vargų daugėjo. Atšventus įkurtuves naujajame name, Mama pagimdė dukrytę Danguolę, o po dvejų metų vėl dukrytę - Vidutę. Kai mažylei buvo vos šeši mėnesiai, į namus atėjo nelaimė - paryčiais vyrai parnešė į namus Tėtį, per ilgai gulėjusį ant šaltos žemės. Jį kamavo baisūs skausmai, negalėjo ištiesti nei kojų, nei stuburo. Mūsų Mama per vargus ir apsukrumą suorganizavo ligonio gabenimą į Kauno ligoninę. Ilgai nelaikė. Apmalšino skausmus ir paleido namo kaip nepagydomą. Namuose Tėtis metus gulėjo lovoje nejudėdamas kaip rąstas: reikėjo valyti, vartyti, valgydinti.

Nepriteklių metai

Ėjo 1943- 1944 metai. Nebuvo elektros, šulinyje vanduo - giliai giliai. Tvarte gyvuliai, o namuose sunkus ligonis ir iš paskos šliaužiantys vaikai. Nebuvo kur įsigyti ne tik elementarių higienos priemonių, bet ir gabalo audinio. Muilą virdavo pati mama, ne visada pavykdavo išvirti gerą. Kokį išvirdavo, tokį viskam ir naudojome: prausimuisi, daugybės skalbinių skalbimui... Neprisimenu, kad mūsų mama dejuotų: „Oi, kaip ilgai dirbau, oi, kaip pavargau“. Laisvos nebuvo nė minutės. Tik neapsižiūrėdavo, o iš paskos sekdavo zirzdami vaikai: „Mam, noriu valgyt!“
„Valgyt - ne kakot, galit palaukt“,- atšaudavo, tačiau, žiūrėk, jau traukia iš pečiaus puodą kopūstienės, kruopienės ar bulvienės. Paglosčiusi baltapūkių galvas, mūsų Mama prikrečia kaupiną didelį dubenį, padeda vidury stalo ir duoda visiems po šaukštą. Tai bent skanumėlis. Pasisotinę traukiame savais keliais. Mama maitina Tėtį vištienos sriuba. Tokio skanėsto mums netekdavo! Geriausiu atveju abiem su sese duodavo nugraužti paukščio kojas arba nučiulpti sparnelių galus. Mūsų Mama turėjo savo taisyklių: Tėčiui viskas, kas geriausia, nes jis ligonis. Ši taisyklė taip įaugo, kad buvo taikoma net tada, kai Tėtis jau gana gerai vaikščiojo.
Bet tai buvo vėliau. Dabar, pavalgydinusi ir apiplovusi ligonį, Mama su berniukais šiaip ne taip įsiverčia Tėtį į savadarbius ratelius ir išsiveža į lauką. Ten Mama jam daro įvairius judėjimo pratimus ir kuriam laikui palieka pakvėpuoti grynu oru, o pati skubiai puola verpti, megzti, kartais net siuvinėti. Visus rankų darbus dirbdavo labai kruopščiai ir tvarkingai - to mokė ir mudvi su sese.

Pirmieji kolektyvizacijos metai

Prasidėjo negailestingas nusavinimas žmonių turto. Atėmė didžiulį klojimą ir, kad liktų nors dalis tvarto, mūsų Mama ėmėsi prižiūrėti kolūkio paršavedes, dėl to mums paliko penktadalį tvarto savo gyvuliams.
Vargšė Mama įklimpo į baisią bėdą: nors kiaulėms pašarų lyg ir pakako, tačiau kraiko - nė saujos.
Gyvuliai braidė mėšluose iki pilvo, nebuvo sausesnės vietos atsigulti. Mama pasikinkė kumelaitę į ratus, pasiėmė abu sūnelius ir parsivežė iš miško minkštų eglės šakų, jas susmulkino. Tada susisodino visus vaikus su grėbliais bei šakėmis ir vėl išvažiavom visi į mišką. Kiek tik kuris pajėgėme, grėbėme viską, kas sausa ir minkšta: samanas, pušų skujas, pernykščius lapus. Antrą kupiną vežimą vėl parvežėme į kiemą. Kiekvienai kiaulei jos aptvaro kampe išklojo guolį: apačioje eglišakės, ant viršaus - minkštesnis paklotas. Labiausiai mūsų Mama džiaugėsi, kad kiaulės, nespėjus berniukams išlipti iš aptvaro, guldavo, palaimingai kriuksėdamos, į ką tik paruoštą sausą gultą.
Reikėjo budėti ir naktimis, o paršiuojantis prasidėdavo nuolatinės naktys pusiau snūdom ant šiaudų krūvelės, o rytui išaušus Mamos laukė kasdienių darbų ratas. Laimė, kiaules pakeitė kumeliukai.
Už atliktą darbą kolūkyje skaičiuodavo darbadienius. Pradžioje geras vyras metų uždarbį grūdais parsinešdavo užsimetęs ant pečių.
Šiaip taip išgyventi padėjo sodas. Kad nepultų į neviltį, mūsų Mama per kitus žmones susiieškojo spekuliantus, kurie jų obuolius išveždavo toliau. Gelbėjo ir vyšnios: miesto poniutės mielai jas pirkdavo ir virdavo uogienes. Dėl to mes niekada negyvenome pusbadžiu. Nevaikščiodavome apdriskę, bet tam buvo paaukota vaikystė: reikėjo saugoti sirpstančias uogas nuo varnėnų, vėliau karstytis po medžius ir skinti - skinti vyšnias, obuolius, serbentus. Nors Tėtis tam ir neprieštaravo, Mama dažnokai mus išleisdavo geram pusdieniui prie prasimanytų savo žaidimų.
Mūsų Tėvai buvo gana apsišvietę, kultūringi kaimiečiai. Tėtis prenumeruodavo laikraščius, klausė radijo, mėgo klausyti „Amerikos balsą“. Mama tokios prabangos sau leisti negalėjo leisti. Nueidavo pas kaimynus pasiplepėti. Artimiausia ir patikimiausia buvo visai netoli gyvenusi sesuo Onutė. Bet šiaip Mama buvo svetinga ir puiki šeimininkė.
Po truputį vėl gerėjant gyvenimui, mūsų namuose dažnai rasdavosi svečių. Po Šv. Petro ir Povilo, Šv. Mykolo atlaidų (kermošiaus) į pakermošę pas mus suvažiuodavo daug giminių ir ne tik giminių, mat gyvenome prie pagrindinio kelio, jungiančio Adomynės ir Svėdasų miestelius. Bajorų kaimo gyventojai prie upelio, ant gražaus kalnelio, net pastatė koplytstulpį Šv. Jonui.
Mūsų Mama tokius giminių susiėjimus mėgo ir pradėdavo jiems ruoštis iš anksto. Prie darbų pristatydavo ir vaikus: man su sese reikėdavo padėti tvarkytis kambarius ir valgį gaminti, broliams liepdavo tvarkyti aplinką.
Virtuvėje prasidėdavo nenutrūkstamas veiksmas - sukimas, plakimas, maišymas. Jo rezultatas - Mamos mėgstamiausias skanėstas „Beržo šaka“, o mes su Vidute, lenktyniaudamos tarpusavyje, piršteliais braukdavome gaminiui naudotų indų šonus ir laižydavom skania mase aplipusius pirščiukus.
Kermošiui Mama virdavo skanų alų. Duodavo ir mums paragauti tik pirmą dieną, o vėliau - nevalia.
Pečiuje spirgėdavo mėsos kepsniai, vėliau pyragėliai virdavo taukuose. Mama iš anksto atskirdavo papjauto gyvuliuko dalis, skirtas šaltienai. Kai pradėdavo ją virti, pakvipdavo pusė kaimo. Į šį darbą buvo įtraukiamas ir Tėtis, nes Mama niekaip visko nespėdavo. Mums tekdavo nučiulpti kauliukus. Oi oi oi, kaip buvo skanu.
Kermošiaus dieną Mama skubiai mus parveždavo iš bažnyčios. Iš paskos atidardėdavo svečiai. Kol visi atsibučiuodavo, atsiglėbesčiuodavo, reikėjo sodinti už stalo, žiūrėk, jau būdavo gera popietė. Mama nepamiršdavo ir mūsų, ant atskiro stalo pridėdavo tiek skanumynų, kad visų niekaip neįveikdavome, be to, skubėjome žaisti.
Užstalėje netrukus pasigirsdavo daina. Svečiai išsiskirstydavo temstant.
Mūsų Mama daugybę metų kantriai nešė šeimyninio gyvenimo rūpesčių naštą. Ji be galo rūpinosi Tėčiu, jį mylėjo. Dabar, mintimis sugrįžtant į tuos laikus, negali suprasti: kaip galima tiek daug duoti kitam, nieko negaunant sau. Nė vienas iš vaikų neparėmėme Mamos, negynėme, nė nepaguodėme karteliais. Kad būtų galima sugrąžinti, atsukti laiką... Deja...
Užaugome, išsiskirstėme kas kur. Namuose liko Tėvai ir brolis Albertas, kuris netrukus vedė merginą, ilgai laukusią jo, grįžtančio iš tarnybos armijoje.
Nors namai buvo dideli, dalyje jų gyvenome tik vasarą, bet dviem šeimoms gyventi jie nebuvo pritaikyti. Tėtis greit prisiglaudė prie naujosios viešnios, palikęs mūsų Mamą vieną. Neištiesė jai pagalbos rankos, nepadėjo naujoje situacijoje, paliepęs atskirti gyvenamą plotą ir senajai šeimai. Taip elgėsi vyras, kurį jo moteris, galima sakyti, visą gyvenimą nešiojo ant pečių.

Mūsų Mama išėjo

Mūsų Mama, palikusi savo namus, savo sodą, vyrą, kurį mylėjo ir kuriuo tikėjo, išėjo iš namų ir niekada nebegrįžo. Glaudėsi tai pas vieną dukterį, tai pas kitą, padėjo auginti anūkus, galiausiai apsistojo pas vyresnę dukterį. Gyveno ramiai, viskuo aprūpinta, tačiau su didele nuoskauda širdyje. Iš gyvenimo nieko nebepageidavo, tik prašė greitos, beskausmės mirties.
Ji neskubėjo ateiti, tad gyveno ir elgėsi kaip sveikas žmogus, tik vieną dieną pastebėjau, kad mūsų Mama kažkokia kitokia. Paguldžiusi atvežiau gydytoją. Vizito metu Mama neteko sąmonės. Išsyk kviečiau seserį, brolį. Rytui auštant, mūsų Mama išėjo net neatsisveikinusi, lengvai lengvai. Manau, kad tai buvo atlygis jai už sunkų gyvenimą.

Danguolė LINGIENĖ

Palikite komentarą

Sąlygos ir terminai.