Toks leitmotyvas lydėjo pirmadienį užbaigtas pirmąsias Lietuvoje Žmonių inkilų dirbtuves. Inkilai buvo iškelti Vytauto V. Landsbergio sodyboje, esančioje netoli Andrioniškio, prie Šventosios upės senvagės. Per 8 dienas sukurti 3 originalūs architektūriniai statiniai, kurių autoriai užsieniečiai. Idėjos autorė ir viena iš dirbtuvių organizatorių architektė Guoda Bardauskaitė mano, kad šie statiniai padės nuo miesto šurmulio pavargusiems žmonėms ir, galbūt, bus mitologinio parko užuomazga. Žmonių inkilų dirbtuvių projektą, kuriame dalyvavo apie 50 žmonių, finansavo patys dalyviai ir rėmėjai.


Anykščių mieste, Jurzdike, sodybą turėjęs V. V. Landsbergis ją pardavė ir nusipirko kadaise garsaus Lietuvos režisieriaus, ne vieną filmą kūrusio Anykščių krašte Gyčio Lukšo, po to dailininkų Dovydėnų šeimos turėtą sodybą netoli Andrioniškio, prie Šventosios. Pasak naujojo sodybos šeimininko, jam ši sodyba buvo savotiškas atradimas ir tarsi Dievo dovana, nes sodybą ir jos aplinką gaubia pirmapradės gamtos aura bylojanti, kad, galbūt, šiose neįžengiamose vietose ilgiausiai išsilaikė žyniai, kuriuos surasdavo tie, kam reikėję, o priešai garmėdavę į liūnus. Be to, vieta susijusi su kinu. „Buvę sodybos šeimininkai ja džiaugėsi, tačiau vyrui išėjus Anapilin, likusi našlė prasitarė, kad sodybos nenorinti parduoti bet kam, - sakė V. V. Landsbergis. – Nupirkau ją. Iš Anykščių galutinai dar nespėjau išsikraustyti. Ir čia toks netikėtas pasiūlymas – sodyboje įkurdinti Žmonių inkilų dirbtuves. Man tai buvo įdomu, kita vertus, apie kažką panašaus galvojau“.
Žmonių inkilų idėjos autorė jauna architektė G. Bardauskaitė studijuodama Švedijoje dalyvavo panašiose dirbtuvėse Norvegijoje už poliarinio rato, kur įvairių Europos tautų menininkai ir architektai statė klajoklių miestą ant užšalusio ežero. Architektė užsikrėtė idėja kurti gamtoje ir jai su bendraminčiais pavyko panašias dirbtuves organizuoti Anykščių krašte. Pasak G. Bardauskaitės, projekto tema buvo žmogaus inkilai, meditacinės pastogės miške. „Daugelis miesto žmonių gyvena įsisukę rutinoje ir neturi kada atsitraukti, peržiūrėti savo tikslų, svajonių. Patys esame šiek tiek linkę į įvairias dvasines praktikas ir žinome, kaip „pakrauna“ netrukdomas pabuvimas gamtoje“, - sakė viena iš dirbtuvių organizatorių G. Bardauskaitė, pabrėždama, kad žmonių inkilai buvo kuriami natūralioje gamtoje, siekiant, kad žmogui juose būtų natūralu ir gera.
Žmonių inkilus, savotiškas gamtos šventyklas, Šventosios senvagės liūnų apsuptoje sodyboje kūrė tarptautinė architektų ir savanorių komanda, apsigyvenusi tipiuose (į vigvamus panašios indėniškos palapinės). Pavyzdžiui, įgyvendinti suomio architekto Marko Cacagrande projektą prireikė apie 3 kilometrų lininių virvių, kurias nupirkti pavyko Žemaitijoje. Jos beveik iki dešimties metrų aukščio apvijo septynias pušis, sudarydamos meditacinę erdvę natūraliame miške.
Kituose inkiluose dominuoja medis. Norvego Hans – Petter Bjoknadal projekte „Žilvino sala“ pastatytos 3 į neįžengiamą Šventosios senvagės liūną atsuktos stebyklos tarsi atitvertos nuo išorinio pasaulio, paliekančios ant suoliuko sėdinčią porą vienumoje akis į akį su pirmaprade gamta.
Esto Vilen Kunnapu „Paukščių šventykla“ į ją užlipusį pakylės virš Šventosios slėnio. Šio bene didžiausio ir įspūdingiausio žmonių inkilo autorius pastebėjo jaučiantis ypatingą vietovės aurą, pozityvią energiją. „Jaučiu ypatingą šios vietovės aurą, pozityvią energiją, - sakė garsus estų architektas „Radissson“ viešbučio, metodistinės cerkvės, „Swed“ banko pastato, originalaus įvijo gyvenamo namo ir kitų unikalių, Taline įgyvendintų projektų autorius. - Esu nustebintas dirbtuvėse susirinkusių žmonių minčių laisve, dainom, tradicijom, iš jų sklindančia šviesa. Čia pasijutau laisvas kaip indėnas“. Beje, estas buvo medžių lajų take ir pareiškė, kad tai šedevras.
Miškų apsuptyje, po atviru dangumi, vyko savotiškos, neįprastos valgio gaminimo ir kitos gana įdomios stovyklos gyvenimo apeigos. Vakarais – neeiliniai koncertai ir filmų peržiūros.
Vieną vakarą stovykloje lankėsi ir su inkilų kūrėjais bendravo, o vakare koncertavo, sodybos ir stovyklos šeimininko tėtis, politikas, profesorius Vytautas Landsbergis ir mama, iš Anykščių krašto kilusi pianistė Gražina Ručytė – Landsbergiene.
Per paskutinius stovyklos pietus didžiajame tipyje sodybos šeimininkas V. V. Landsbergis dėkojo dirbtuvių dalyviams ir sakė, kad tai, ką jis manė padarysiąs per metus ar kelis, išsipildė per savaitę. Šventosios senvagės liūnų apsuptos sodybos viziją jis prilygino garsiąjai Orvydų sodybai Žemaitijoje, apie kurią jis kūrė filmą. Pasak jo, į dirbtuves susirinko dvasiškai vieni kitiems artimi žmonės, kurie tarsi Orvydo minėta „Baltųjų brolių ir seserų brolija“ mąsto apie tai, kokie laikai ateina ir kaip tuose laikuose reikia būt...
Sodybos šeimininkas žmonių inkilų kūrėjus kvietė rinktis kitąmet per Jonines.

Jonas JUNEVIČIUS

Palikite komentarą

Sąlygos ir terminai.