Dabarties kasdienybė. Laisvalaikis su savo ištikimu keturkoju draugu, prisimenant Vaižgantą ir jo mielą šuniuką Kauką.

Didžiąją savaitę, prieš jau antrąsias karantinines Šv.Velykas, mintimis apie mokyklos laikus bei šiandien, siaučiant pandemijai, mums visiems tenkančius išbandymus paprašėme pasidalyti Svėdasų vidurinę mokyklą baigusį, Savičiūnų kaime augusį, tikėjimo ir tarybiniais laikais neslėpusį kunigą Ričardą Banį.
Kunigas R.Banys – šiuo metu vienintelis svėdasiškis kunigas, vykdantis aktyvią pastoracinę veiklą.

 

- Baigėte Svėdasų vidurinę mokyklą. Kokie prisiminimai, jausmai iškyla, kai girdite minint šią mokyklą, kai girdite pasakojant apie jos mokytojus?

- Žinote, jausmai, girdint, matant ar skaitant apie Svėdasų vidurinę mokyklą (dabar J. Tumo - Vaižganto gimnaziją) užgimsta kaip geriausių linkėjimų vaisius. Man pasisekė, kad gyvenime gebėjau savyje panaikinti bet kokį kažkada išgyvento nusivylimo, neteisybės ar net neapykantos jausmą. Manau, kad žmogaus vidinė laisvė prasideda nuo tokių negatyvių dalykų išnaikinimo. Mokyklai ir mokytojams visada linkėjau ir linkėsiu niekados nenutolti nuo tiesos ir kitų moralinių vertybių, kokiuose laikuose betektų visiems gyventi. Beje, dabartinėje mokykloje (gimnazijoje) dirba kelios mano klasės draugės.

- Ar atvykęs į Svėdasus užeinate į savo mokyklą?

- Kol mokiausi mokykloje, tol tuo laiku buvome mokyklos vaikai, o pati mokykla buvo lyg antrieji namai. Dabar jau tapome svečiais. O nekviestas į svečius niekada neinu. Tad laukiu...

- Kada paskutinį kartą vyko Jūsų klasės susitikimas? Ar bendraujate su buvusiais bendraklasiais?

- Esu buvęs, rodos, susitikime po penkerių metų nuo mokyklos baigimo. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. O su buvusiais klasės draugais, ypač kai kuriais, draugystė yra išlikusi nuo mokyklos laikų. Ją labai branginu. Tai lyg moralinis paveldas, kurį esi gavęs. Todėl branginu ir saugau. Deja, kai kurių klasės draugų jau nebeturiu gyvų. Juos prisimenu ir su jais bendrauju maldose. Tada būna šviesu ir ta šviesa kiekvieną kartą įgauna vis naujo pasiilgimo prasmę.

- Mokėtės 8 – 9 praėjusio amžiaus dešimtmečiais. Kokią reikšmę tuometinio mokinio gyvenime turėjo mokytojo autoritetas? Mokytojas – kelrodis žmogus, asmenybė, ar žmogus, atliekantis tik mokymo funkciją?

- Negaliu kalbėti už kitus, bet man mokytojai, kurie mane mokė, yra legendos, gyvenančios ar gyvenusios mokytojų asmenybėse. Žinoma, tekdavo kai kurių iš jų bijoti, vengti, o kai ką ir įsimylėti. Juokaudamas galiu pasakyti: gaila, kad niekas taip ir nesužinos iš likusių dar gyvų mokytojų, ką buvau labai įsimylėjęs. Tai paslaptis, kurią nuo mokyklos metų taip ir nešiojuosi savo širdyje.
Turėjome gerus mokytojus, įvairaus amžiaus. Draugų rate savo mokytojus apkalbėdavome, prisimindavome kokį nors nuotykį, net bandydavome savo mokytojus ar mokytojas parodijuoti. O dabar, praėjus nemažai metų, vizijose matau jų visų veidus, išliko net balsai atmintyje. Tik labai gaila, kad kai kuriems mokytojams taip ir nepasakiau, kiek iš jų esu gavęs gėrio. Tų mokytojų jau nebėra tarp gyvųjų. Man dauguma mokytojų davė labai daug. Nesvarbu, kad buvo tarybiniai laikai. Žmogiškosios vertybės yra tos pačios. Mūsų laikais dar daugelis sugebėjome suvokti, kas yra atsakomybė, drausmė ir kaip turi elgtis, kai priešais tave stovi tas, kuris tave moko matematikos, istorijos, moko kalbos ir kaip rašyti ar skaityti. Man mokytojai buvo tarytumei baltos lazdelės aklumo momentais. Mokytojų dėka nelikau dvasiškai aklas.

- Ar jautėte pyktį kuriam nors mokytojui? Kaip požiūrį į mokytojų skleistas tiesas pakeitė prabėgę metai?

- Vaiko ar paauglio pykčio jausmas, palyginti su tuo, koks jis gali apimti dabar, yra kitoks. Galėjai supykti, kad mokytojai paklausė to, ko nežinojai. Ar pasijutai nekaip, kai kažkokios tavo pastangos buvo ignoruojamos. Gal tai daugiau buvo nusiminimai negu pyktis. Dabar tai atrodo tokios nereikšmingos smulkmenos.
Na o požiūris į skleistas tiesas pasijautė gyvenimo kasdienybėje. Man padėjo net mokykloje dėstomas ateizmas. Visada sakiau, kad ateizmas- tai ne vien antgamtinio pasaulio neigimas, bet kartu ir provokacija bei skatinimas ieškoti atsakymo į kiekvieną religinę ar filosofinę abejonę ar paneigimą. Man buvo pasakyta, kad Dievo nėra. Ar tikrai? Suabejojau tuo argumentu ir nusprendžiau pats įsitikinti: yra Dievas ar ne. Na o kiti dalykai patyrė visokius perversmus ir mąstysenos reformas. Ypač istorija. Gal ir simboliška, bet baigiamąjį TSRS istorijos egzaminą išlaikiau tik trejetui. Kokia istorija - toks ir vertinimas. Mažai ir mokyklos laikais tikėjau savo istorijos mokytoju, kuris manęs labai nemėgo. Tą antipatiją jaučiau labai gerai. O istorija ir jos mokymas tais metais man buvo nepriimtinas. Visko teko mokytis iš naujo. Manote, kad tai jau viskas? Oi, ne! Istorijos pažinimas, įvairūs nauji atradimai lydi mane visą gyvenimą. Juk istorija - tai viskas, kas praėjo: įvykiai, žmonės, situacijos. Istorija tapsime ir mes, kai mūsų nebebus...
Tikslieji, gamtos mokslai mano buvusių mokytojų dėka mane iki šiolei skatina domėtis ir studijuoti. Juk akademinis studijų smalsumas - tai ne nuodėmė ar defektas. Visa tai vadinu akademine aistra.

- Ar galite išskirti kurį nors mokytoją, kuris, žinodamas, jog esate tikintis, būtų Jums padėjęs, kad ir tyliai?

- Tokių mokytojų buvo keletas. Tiesa, galiu nustebinti: lietuvių kalbos ir literatūros, ateizmo ir visuomenės mokslo mokytojas Tautvydas Kazlauskas man visada padėdavo. Tai mokytojas, kurio atminimą saugau su didele pagarba, nepaisydamas to, kad kai kas mokytojo adresu Atgimimo laikais ir negražiai yra atsiliepę. Ypač kai kurie taip vadinami pamaldieji. Man gėda dėl tokių žmonių.
Yra padėjusi ir mano klasės auklėtoja Rimutė Kniežienė. Tik tyliai, iš pusės žodžio. Bet man to buvo per akis. Žinot, dabar manau, kad dauguma mano mokytojų man norėjo tiktai gero. O norėti gero - tai jau viena iš pagalbos formų. Dar, tiesa, pamenu, kaip su mokytoju T. Kazlausku dažnai diskutuodavome po daugelio metų pas mane namuose apie mokyklos laikais neatsakytus klausimus. Prisiminėme ir rašytojo Juozo Baltušio „nurašymą“ Anykščių rajone. Gėda turėtų būti rajono valdžiai ir kultūros visuomenei, kad iki šiolei rašytojas neturi net menkiausio atminimo ženklo. Apie tai irgi su mano mokytoju diskutuodavome. O gal mano žinios paseno? Gal rašytojo atminimas jau prisimintas ir paženklintas?

- Buvote Kauno medicinos akademijos dėstytojas, dvasinis vadovas. Turbūt apie savojo „aš“ paieškas teko kalbėtis ir su Anykščių rajono mokiniais? Gal dalyvaujate kokiuose bendruose projektuose, pavyzdžiui ,,Pasaulio anykštėnų bendrijos ,,Anykščių akademijoje“, kurioje moksleiviai susitinka su garsiais buvusiais anykštėnais?

- „Savam krašte pranašu nebūsi“ - taip sakė Jėzus, sakau ir aš. Tikiuosi, kad kada nors ir mano gimtasis kraštas prisimins mane ir pakvies. O kol kas nesu niekur dalyvavęs ir niekur nesu kviečiamas. Ignoruoti - tai bent jau ne sunaikinti (juokauju). Matyt, kad yra geresnių ir naudingesnių. Tai sakau be ironijos, bet kartu išlaikydamas ir viltį, kad kada nors būsiu ir aš reikalingas savo rajonui ir gimtinei. O kol kas nesu niekur kviečiamas: nei į Vaižgantines, nei į kitus renginius ar projektus. Tiesa, gal koks nors matematikas ar istorikas suskaičiuotų, kiek buvo praėję metų nuo paskutinio kunigo, kilusio iš Svėdasų, iki manęs. Žinoma, jei tai dar kažką reiškia...

- Esate ne tik buvęs mokinys, bet ir mokytojas. Prieš mokslus Italijos teologijos universitete mokėte Anykščių A. Baranausko mokyklos moksleivius. Kuo būti sunkiau - mokytoju ar mokiniu?

- Mokytojas visada turi būti ir mokinys. Mes nė vienas neturime žinojimo pilnatvės ir vargu ar turėsime. Tad ir mokytojai, ir docentai, ir profesoriai turi visą gyvenimą būti mokiniais.
Tiesa, A. Baranausko mokyklos moksleivius mokiau prieš išvažiuodamas į Italiją, į universitetinius mokslus. Mokiau moksleivius A. Baranausko mokykloje tik vienerius metus, bet tai buvo nuostabūs metai, kurių niekada nepamiršiu.

- Buvote tikintis vaikas, patarnavote bažnyčioje. Ar dėl to turėjote problemų mokykloje?

- Buvau ne tik tikintis patarnautojas bažnyčioje, bet ir spaliukas, pionierius ir komjaunuolis. Kai tarnavau kariuomenėje, kalbino stoti ir į komunistų partiją bei siūlė studijuoti karo akademijoje. Komunistu taip ir netapau, nes vis atsakydavau, kad partija yra tokia didinga ir nepakartojama, kad dar nesu pasiruošęs būti jos nariu. Už tokius žodžius mane pagirdavo ir vėl kantriai laukdavo, kada „tapsiu pasiruošęs“. Taip ir nesulaukė.
Žinot, buvimas tose minėtose organizacijose man buvo lyg linksma ideologinė pramoga. Žinoma, esu gavęs mokykloje ir „griežtą papeikimą“ kaip komjaunuolis, nes patarnavau bažnyčioje per mišias. Gaila, kad tuomet mano aiškinimai, kad geras komjaunuolis gali būti ir tikintis, daugeliui kėlė baimę. Beje, gyvenime esu sutikęs „užkietėjusių“ komunistų, iš kurių sužinojau, kaip A. Rubliovas tapė ikonas ar kokių dalykų, tinkamų komunizmo šviesiam rytojui, buvo galima surasti ir Biblijoje.
Matote, kaip tai įdomu!
Mokyklos metais, jau nuo pirmos klasės iki mokyklos baigimo, aktyviai dalyvaudavau mokyklos kultūriniame gyvenime. Tačiau jokio, net menkiausio padėkos rašto iš mokyklos vadovybės niekad negavau. Matyt, nenusipelniau. O gal dėl to, kad patarnavau mišiose? Na, turiu viltį, kad kas nors bent mintyse man palinkėjo paties geriausio.
Dar pamenu, kad kažkas iš mokinių mane buvo pradėjęs pravardžiuoti „klapčiuku“ ir gana garsiai, kad visi girdėtų. Matyt, tą mokinuką kažkas pamokė. Bet, vieno mano pusbrolio „paauklėtas“, tas pravardžiuotojas prisiminė ir mano tikrą vardą.

- Ar niekada nebandėte išsisukti sakydamas, kad bažnyčią Jus verčia lankyti tėvai, seneliai, o pats savo noru neitumėte? Kaip svarbu jaunam žmogui neišduoti savo įsitikinimų?

- Niekada! Ėjau pats, savu noru, gal dar daugiau negu kiti, kurie ėjo su manimi. Mokyklos metais jau mokėjau ir gebėjau išlikti savimi, nors dėl to buvo labai sunku. Mane į bažnyčią prie altoriaus vedė kažkoks sunkiai nupasakojamas jausmas. O gal tas jausmas - tai Jėzaus ranka? Gal.

- Kaip Jūsų dalyvavimą parapijos gyvenime priėmė bendraamžiai? Ar kiti Jūsų kartos svėdasiškiai taip pat lankydavosi bažnyčioje?

- Nors klasėje buvau mažiausias ir kai kada iš kokio nors bendraklasio gaudavau „sprigtą“ į kaktą, niekas iš jų dėl bažnyčios iš manęs nesityčiojo. Tiesiog nuostabu! Juk beveik visi klasės draugai irgi eidavo į pamaldas. Tik slaptai. Visi apsimesdavome, kad „nieko nematėme ir nieko nežinome“. Šauni buvo mūsų klasė. O patarnauti mišioms eidavome su kitais draugais. Tai buvo mano kartos ir vaikystės draugai.
O išsaugoti ir neišduoti savo įsitikinimų man padėjo gebėjimas pajusti tikrų vertybių prasmę ir reikšmę. Tikėjimas - tai nuostabi vertybė.

- Kas atvedė Jus į bažnyčią? Kieno įtaka buvo didžiausia?

- Kaip jau sakiau, į bažnyčią vedė kažkoks sunkiai suvokiamas jausmas. Didelę įtaką man darė tuometiniai parapijos kunigai, pas kuriuos dažnai svečiuodavausi, kadangi tais laikais jaunimas ir kunigai, kaip bebūtų keista, drąsiai bendraudavo. Esu dėkingas Dievui, kad Svėdasų parapija turėjo nuostabius kunigus. Tai tikros legendos su sutanomis - galiu pajuokauti, taip sakydamas. Dideli autoritetai man buvo ir kaimyninių parapijų kunigai: kunigas ir kapucinų vienuolis Juozas - Kazimieras Šumskis - tuometinis Užpalių klebonas - ir monsinjoras Albertas Talačka - tuometinis Anykščių parapijos klebonas, eruditas ir asmenybė, kuri iki šiolei mane žavi. Šie du garbingi dvasininkai buvo mano dvasiniai mokytojai, patarėjai ir net gynėjai, kai to reikėjo.

- Ateizmas buvo tarybinės mokyklos mokymo programos dalis. Kaip jausdavotės skaitydamas, girdėdamas, kad Dievo nėra?

- Tiesiog stebėdavausi, kad ateizmo kūrėjai ne į tą pusę žiūrėjo. Todėl, nematydami Dievo priešingoje pusėje, teikdavo, kad Jo nėra. O juk reikėjo tik galvas ir širdis pasukti...

- Ar buvote baudžiamas už sąžinės dalykus? Ar neteko nukentėti už tikėjimą?

- Kaip minėjau, esu gavęs tik „griežtą papeikimą“. Tiesa, paskutiniais mokyklos metais dar iš Anykščių atvažiuodavo toks saugumietis Gintautas. Jis mane tardydavo direktoriaus kabinete ir visaip gąsdindavo. Bet ką tuo metu man konkrečiai sakė, tiesiog nekreipdavau dėmesio. Man daugiau būdavo įdomūs to saugumiečio ūsai: jie buvo labai gražūs. O man tais metais dar ir barzda neaugo. Tad tie ūsai man buvo įdomesni nei visokios saugumiečio „paskaitos“.

- Esate sakęs, kad po mokyklos mokėtės virėjo specialybės ir toje mokykloje buvote ne vienintelis besimokantis iš būsimų kunigų. Kaip ten atsidūrėte, kodėl? Ką davė ši patirtis? Kuo tas laikmetis Jūsų gyvenime buvo ypatingas?

- Po mokyklos iki privalomosios karinės tarnybos mokiausi Vilniaus prekybos ir verslo mokykloje Žirmūnuose. Kadangi Svėdasų vidurinėje mokykloje man buvo pasakyta, kad dėl bažnyčios lankymo ir patarnavimo mišiose „aukštąją mokyklą matysiu kaip savo ausis“, tai teko pasukti į profesinę mokyklą. Mokslus teko nutraukti, nes išvažiavau į karinę tarnybą. Grįžęs iš tarnybos, tęsiau virėjo specialybės mokslus ir mokyklą baigiau „raudonu“ diplomu ir dar su pagyrimu, įgijęs aukščiausią kvalifikacijos kategoriją, leidžiančią man dirbti pačiuose žinomiausiuose Vilniaus restoranuose. Nesusiviliojau. Tiesa, tą prekybos ir verslo mokyklą baigė ir kunigas Ričardas Doveika. Įdomu - du Ričardai ir abu kunigai. O tie metai buvo be galo prasmingi. Tai juk Sąjūdžio laikai. Vilniuje sukūrėme „Aidijos“ klubą, kuriame vaidindavome spektakliuose su profesionaliais aktoriais, rengdavome tautinio atminimo vakarus, į kuriuos suvažiuodavo žmonės iš visos Lietuvos. Dalyvaudavo ir Sąjūdžio kūrėjai bei pagrindiniai nariai. Gaila, kad dabar to viso nebėra. Politinės intrigos, sąmokslai, ideologiniai tarpusavio karai ir susiskaldymas sugriovė viską, kas tais metais buvo taip sunkiai sukurta. Dabar belieka tik apgailestauti.

- Aktorystė. Ar ji pretendavo pakeisti Jūsų pašaukimą?

- Visą gyvenimą norėjau ir tebenoriu būti kino ar teatro aktoriumi. Po mokyklos baigimo ši svajonė buvo labai stipri, bet aplinkybės neleido tai svajonei tapti realybe. Tačiau net ir kunigiškoje tarnystėje teatras manęs neapleidžia. Jau kelis kartus teko vaidinti mėgėjiškuose teatruose Italijoje ir Lietuvoje. Italijoje teko režisuoti net šokio teatro spektaklius, kuriuos stačiau su vietos jaunimu.
Žinot, aktoriumi tenka būti ir per mišias, tiksliau - per pamokslus. Juk aktoriaus meistriškumas labai praverčia, kai tu per pamokslą nori parodyti, kaip atrodo koks nors šventasis, pagautas antgamtinių regėjimų, arba kaip atrodo kokio nors pijokėlio veidukas, kai tas pijokėlis ateina pas kleboną paprašyti pinigų „mamos gimtadieniui“, kuris jau triskart per metus vyko. Viską rodai vaidindamas, kad tikintiesiems tai būtų lyg vaizdinė priemonė. Tačiau nuoširdžių ir tikrų dalykų negalima suvaidinti. Aktoriaus meistriškumas baigiasi, kai reikia realiai išgyventi savo ar kito žmogaus sielos pasaulio dalykus.

- Kaip manote, ar neidamas į kompromisus dažnas žmogus gali nugyventi savo gyvenimą?

- Mūsų kiekvieno gyvenimas - tai eksperimentas. Mes visi eksperimentuojame ir kompromisų, ir kitų dalykų atžvilgsiu. Svarbiausia - nepadaryti klaidų, kurių vėliau būtų neįmanoma ištaisyti. O tikintis žmogus visada turi stengtis susitarti su Dievu dėl savo gyvenimo kelio. Dievas labai mėgsta derybas. Tai aš gyvenime esu patyręs ne vieną kartą. Patikėkite!

- Interviu darome Didžiąją savaitę prieš artėjančias šv.Velykas. Karantino grandinės atskyrė šeimų narius, gyvenančius skirtingose savivaldybėse, vaikai negalės aplankyti tėvų, negalės susitikti broliai ir seserys, krikštatėviai ir krikštavaikiai. Kai kurie artimųjų šiais metais dar nematė. Ne ką lengviau ir vaikams – negalėdami lankytis mokyklose, vaikai nesusitinka su savo bendraamžiais, užmiršta gyvo žodžio magiją. Kaip manote, ar ne vaikams tenka svarbiausi dabarties išbandymai, ar tai neatsilieps jų ateities santykiui su pasauliu?

- Šis laikas - tai viena iš karo formų. Mes visi dabar kariaujame. Kiekviename kare lieka mažai vietos bet kokiam komfortui, taip pat ir tarpusavio santykiams. Tai metas, kuris daug iš mūsų atėmė - ne tik gyvą bendravimą, bet ir artimą žmogų. Aš irgi šiame kare netekau savo mylimo Tėčio.
1994 metais režisieriaus Alex Proyas sukurtame filme „Varnas“ skamba paprasta, bet labai prasminga frazė: „Juk negali visą naktį lyti“. Mūsų dabarties realybėje ši frazė irgi duoda vilties, kad kažkada viskas baigsis. Baigsis ir šis karas. O tada - ar statysime atminimo paminklus, kad viso to nepamirštume? O gal viską norėsime išbraukti iš mūsų atminties? Bet ar tai įmanoma?
Ne tik vaikams dabar sunku. Sunku visiems. O mūsų jaunoji karta galės kažkada didžiuotis, kad dalyvavo šiame kare ir nepasidavė.

- Ko palinkėtumėte gimtojo krašto žmonėms Prisikėlimo proga?

- Palinkėčiau, kad niekada nenuleistų rankų šiame kare ir nepasiduotų. Palinkėčiau, kad kuo greičiau išsivaduotų nuo melo, korupcijos, netikrų pranašų politikos pasaulyje, kad greičiau išsivaduotų nuo pagundos viską paversti pinigais, išsivaduotų nuo baimės būti savimi ir nuo kitų demonų. Tik tada kiekvieno gyvenime Kristus užims tinkamą vietą.

- Ačiū už interviu.

Rytis KULBOKAS