Kino menininkai Linas Mikuta ir Kristina Sereikaitė įsikūrė Anykščiuose – čia atrado galimybę derinti kūrybinį darbą su šeimos poreikiais ir džiaugtis gamtos prieglobsčiu.

Tarptautinį pripažinimą pelnę kino menininkai - operatorė Kristina Sereikaitė ir dokumentinių filmų režisierius Linas Mikuta - Anykščius atrado ieškodami vietos gyventi ir kurti. Kalbamės, koks buvo jų kūrybos kelias, kas sužavėjo Anykščiuose ir kaip atrodo Lietuva globaliame kontekste.

 

Linas – iš Klaipėdos, Kristina – iš Radviliškio

Pora susipažino Klaipėdoje, kai Kristina laikė stojamąjį egzaminą į dramos režisūros specialybę. Linas jau ten buvo baigęs antrą tos pačios specialybės kursą ir, prieš išvykdamas studijuoti į Lietuvos Muzikos ir Teatro akademiją Vilniuje, atėjo pasižiūrėti būsimųjų pirmakursių priėmimo. Nuo šios pažinties ir pradėjo bendrauti.

Ilgos savęs paieškos

Linas režisieriaus keliu pasuko intuityviai. Juokaudamas sako: „Kai mokiausi mokykloje, dar buvo XX amžius. Dalyvaudavau renginiuose, įvairiose mokyklinėse kompozicijose, mėgau skaityti. Tad natūraliai savo ateitį pradėjau sieti su literatūra ir teatru“.
Kristina, dar pirmame kurse supratusi, kad režisierė nebus, paliko mokslus ir įsidarbino „Elfų“ teatre aktore. Tačiau ir čia savęs nerealizavo. „Tai buvo ne mano kelias“, – prisimena Kristina.
Tada Linas pasiūlė išbandyti jėgas fotografijoje. Kristina baigė Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją, fotografijos technologijos specialybę. Fotografija jai sekėsi. Buvo pastebėta, įvertinta.
Kristina Sereikaitė 2007 m. gavo Prancūzijos ambasados stipendiją stažuotei Nacionalinėje Fotografijos mokykloje Pietų Prancūzijoje, Arlio mieste, kuri yra viena stipriausių fotografijos mokyklų Europoje. Besiruošdama šioms studijoms, pradėjo mokytis prancūzų kalbos.
Po studijų Prancūzijoje Kristina sulaukė pasiūlymo fotografuoti tuo metu filmuojamą A. Puipos filmą „Nuodėmės užkalbėjimas“. Ji turėjo fiksuoti akimirkas iš filmavimo aikštelės ir filmo stop-kadrus. „Pamenu, kai po vienos filmavimo pamainos mane pasikvietė A. Puipos žmona, dokumentinio kino kūrėja Janina Lapinskaitė ir sako man: „Klausyk, šiemet renkamas kino operatorių kursas. Nenori pabandyti? Pamaniau – kodėl gi ne? Galiu. Norėjau išplėsti savo, kaip fotografės, galimybes bei išmokti apšvietimo technikos gudrybių. Mane taip įtraukė ši profesija, jog baigiau ne tik vaizdo operatoriaus bakalauro, bet ir magistrantūros studijas. Taip jau išėjo, kad per fotografiją atėjau į kiną“, – pasakojo Kristina.
Mokydamasi šio meno, ji tarp vaikinų buvo vienintelė. Atlikdama įvairias mokslams skirtas užduotis, įtraukė ir Liną. Taip gimė pirmieji kartu sukurti darbai.
Linas Mikuta 2005 – 2008 m. Vilniuje dirbo režisieriaus asistentu Lietuvos operos ir baleto teatre, rūpinosi operų pastatymais. „Sutikau daug įdomių asmenybių - Eimuntą Nekrošių, Dalią Ibelhauptaitę, Robertą Vilsoną ir dar daugelį kitų šiuolaikiniam teatrui svarbių žmonių“, – įgytą patirtį prisimena Linas. 2006 metais jis stažavosi Oper Frankfurt teatre, Vokietijoje, dirbo Tel Aviv - Yafo Operos teatre.
Nuo 2009 metų Linas pradėjo užsiimti kino projektais, rašė scenarijus. Tais pačiais metais Lino sukurtas trumpametražio vaidybinio filmo „Nieko nematau“ scenarijus užėmė pirmąją vietą SKALVIJOS kino centro organizuotame scenarijaus konkurse. 2010 metais abu su Kristina režisavo trumpametražį vaidybinį filmą „Nevykęs scenarijus“, kuris buvo rodomas Lietuvos ir užsienio kino festivaliuose.

Tarp įtakingiausių Lietuvos moterų

Neatsitiktinai Kristina tapo viena iš knygos „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ herojų. Pagrindinius prizus įvairiuose fotografijos konkursuose ji pelnė dar studijų metais – tapo laureate 2005 m. Prancūzijos kultūros centro Robert‘o Doisneau garbei organizuotame konkurse „Švelnumo akimirka“, 2012 tarptautinio fotografijos festivalio „Map Toulouse“ kategorijoje „Žmogus ir vanduo“ už seriją „Nekaltybė“ apdovanota pagrindiniu prizu, 2015m. Panevėžio Tarptautinėje Fotografijos Bienalėje „Žmogus ir miestas“ pelnė 1-ąją vietą už fotografijų ciklą „Susikaupimai“. Tais pačiais metais tarptautiniame fotografijos konkurse ICC Photographic Award, surengtame Paryžiaus klimato kaitos konferencijos proga, pateko tarp 30-ies finalininkų iš viso pasaulio ir pelnė specialaus paminėjimo diplomą už kūrinį „Terra Humana“.
Kristina yra surengusi per 20 personalinių fotografijos parodų įvairiose galerijose: Antano Mončio namų muziejuje, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, MK Čiurlionio nacionaliniame meno muziejuje, Vilniaus Rotušės galerijoje, Lietuvos fotografijos galerijoje ir kitur. Jos parodos vyko ir Prancūzijoje, Suomijoje, Danijoje. Nuo 2005 m. Kristina dalyvauja grupiniuose projektuose Lietuvoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, JAV, Meksikoje.
Kristina yra įvairių fotografijos leidinių bendraautorė, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Lietuvos kinematografininkų asociacijos (LAC), įvairių komisijų Lietuvoje ir užsienyje narė.
2013 m. ji nominuota Lietuvos kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė 2013“ kategorijoje „Metų operatoriaus darbas“. 2016 m. už pasiekimus operatorinio meno srityje Kristina tapo „Metų kino moterimi“. Už indėlį kultūros srityje 2018-aisiais K. Sereikaitė buvo įtraukta į labiausiai Lietuvai nusipelniusių moterų šimtuką „100 Lietuvos moterų“.

Sėkmė dokumentikoje

Pirmasis kūrėjų kartu sukurtas pilno metro dokumentinis filmas - prieš 8 metus sukurtas „Dzūkijos Jautis“. Jis nufilmuotas per 2 savaites - neįtikėtinai trumpą laiką dokumentiniam filmui. Kristina tuomet buvo nėščia 5 mėnesį. „Man tai buvo dvigubas iššūkis. Tačiau gavome daug „Dievo dovanų“ - rodės, jog tik įjungiam kamerą ir įvykiai patys pradeda rutuliotis“, – sako Kristina. „Šio filmo dėka iki šiol esame dokumentikoje“, – priduria Linas. 2013 m. Tarptautiniame kino festivalyje „Rossia“ filmas apdovanotas už geriausią operatoriaus darbą. Filmas tuo metu buvo pristatytas festivaliuose Armėnijoje, Estijoje, Rumunijoje.
Vėliau ėjo kiti bendri filmai: „Pietūs Lipovkėje“(2013 m.), „Šaltos ausys“(2016m.).
Kūrėjai taip pat dirbo ir atskirai – Kristina nufilmavo filmus „Liza, namo“ (rež. Oksana Buraja, 2012m.), „Trispalvis“ (rež. Vytautas V. Landsbergis, 2013m.), „Iš kur tas švytėjimas“ (rež. Agnė Marcinkevičiūtė, 2018m.), „Kelionės namo“ (rež. Ramunė Rakauskaitė, 2019m.), „Stovinčioji ant tilto“ (rež. Dali Rust, 2020m.).
Linas tuo metu dirbo su filmais „Pakeleiviai“(2015m.), „Paskutinė vakarienė dviem“ (2016m.), „Zikaras. Laisvės paminklo kūrėjas“ (2018 m.) .
Išties, šiame kino žanre Liną ir Kristiną lydi sėkmė. Jų sukurti filmai sulaukia pripažinimo, įvertinimo ir apdovanojimų įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose.
„Pietūs Lipovkėje“ festivalyje „Rossia“ apdovanotas specialiu prizu, Europos šalių kino forume „Scanorama“ pripažintas geriausiu lietuvišku trumpametražiu filmu bei nominuotas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui geriausio dokumentinio filmo kategorijoje.
„Šaltos ausys“ laimėjo pagrindinius prizus už geriausią dokumentinį filmą Buenos Airių (Argentina) tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje FIDBA, Italijos tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje „Festival dei Dirriti Umani“. Sole Luna Doc tarptautiniame festivalyje Palerme (Italija) ir Krokuvos (Lenkija) tarptautiniame filmų festivalyje apdovanotas už geriausią operatorės darbą, kurį atliko Kristina. Su šiuo filmu pelnytas prizas už geriausią operatoriaus darbą ir specialusis „Doker“ prizas tarptautiniame kino festivalyje „Rossia“ (Jekaterinburgas, Rusija). Filmas keliavo ne tik po Europos, bet ir Pietų Amerikos festivalius Ekvadore, Peru. Jam skirta Geriausio 2016 metų trumpo metro dokumentinio filmo nominacija Lietuvos kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“. Filmas dalyvavo daugiau kaip 20 -yje tarptautinių kino festivalių ir laimėjo 6 tarptautinius prizus, iš jų - 2 pagrindinius.
Visus festivalius ir apdovanojimus išvardyti būtų sudėtinga. 2017 m. Linui įteiktas „Autorinio kino aljanso“ (Lietuva) diplomas už filmo tarptautinę sklaidą.
Režisierius trejus metus dėstė Skalvijos Kino Akademijoje vaidybinį ir dokumentinį kiną vyresniųjų klasių moksleiviams.
Dabar Linas ir Kristina gyvena naujais darbais. Šį rudenį pasirodo naujausias, ilgai brandintas ir lauktas stebimosios kūrybinės dokumentikos filmas „Romano Vaikystė“.

Kelionė į Anykščius

Šeima po studijų gyveno Vilniuje, mažame bute, todėl vis pagalvodavo apie įsikūrimą arčiau gamtos. Gimus pirmai dukrai, šį norą ėmėsi įgyvendinti. Porą metų dairėsi būsto rajonuose aplink Vilnių.
Šeima planavo imti paskolą būstui įsigyti, tačiau bankais menininkai nelabai pasitiki. „Kūryba nėra etatinis darbas su nuolatiniu atlyginimu, tad paskolos negavome“, – prisimena Linas.
Vėl gyveno būsto paieškomis. Galiausiai rado skelbimą, kad parduodama sodyba Andrioniškyje. Ji labai patiko. „Retai kada rasi sodybą miško viduryje. Tuo ir sužavėjo“, – pasakoja Kristina. Įsigijo ją 2014 metais. Atvažiuodavo tik vasaroti.
Gimus antrai dukrai, teko priimti sprendimą, kur ir kaip gyventi toliau. „Kadangi gyvenimo būdas ir darbo pobūdis leidžia gyventi bet kur – nėra skirtumo, iš kur važiuoti į filmavimą“, - nutarė išsikelti iš Vilniaus. Galiausiai šeima įsigijo butą Anykščiuose ir praeitų metų rudenį įsikūrė gyventi nuolat.
Kodėl pasirinko Anykščius? Kristinos ir Lino teigimu, neieškojo būsto būtent čia, tačiau taip susiklostė. Kita vertus, Lino vaikystė glaudžiai susijusi su šiuo kraštu. Čia atvykdavo su tėvais poilsiauti, prabėgo daug gražių vasarų poilsio namuose „Anykščių šilelis“.
Kristinos ir Lino manymu, Anykščiuose yra puikios sąlygos auginti vaikus – tam pritaikyta ir infrastruktūra, ir aplinka.

Kūrybos neriboja nuotoliai

Abu menininkai bendradarbiauja su Anykščių menų inkubatoriumi. Dar iki įsikuriant Anykščiuose, jau parodyti daugelis Lino kurtų dokumentinių filmų festivalyje „EDOX“. Tad miestas nėra svetimas. Priešingai, kūrėjų manymu, anykštėnai labai iniciatyvūs, atviri įvairiems pasiūlymams.
Linas Anykščių menų inkubatoriuje gavo patalpas kūrybiniam darbui.
Vis dėlto jo veikla glaudžiai susijusi su Vilniumi – Linas yra „Oskarų“ komisijos Lietuvoje, Kino tarybos prie Kultūros ministerijos, Kinematografininkų Sąjungos Patikėtinių tarybos narys, festivalio „Nepatogus kinas“ žiuri komisijos narys, tad tenka neretai važinėti į posėdžius.
Didieji kino festivaliai taip pat centruojasi sostinėje.
Distancija netrukdo komunikuoti. Lino manymu, gyvename tokiu laikmečiu, kai esame pasiekiami visur ir visada. Tad ir karantinas nelabai sutrukdė – posėdžiai vyko nuotoliniu būdu, o kuriant scenarijų nėra būtinybės bendrauti gyvai. Kristinos darbui karantinas turėjo didesnę įtaką, nes operatorius filmuoja gyvai.
Gyvenimas mažame mieste kūrybos neriboja, priešingai – teikia galimybę ramiai apmąstyti įgytą tarptautinę patirtį, kalbėti apie globalius dalykus, nepaisant konkrečios lokacijos. Menininkai vartoja „glokalumo“ terminą, kaip globalumo ir lokalumo derinį.
Anykščiuose abu menininkai turi visko, ko reikia kūrybai, ir gali komfortiškai gyventi, nesmaugiami turto įsigijimo ir pragyvenimo kaštų, kurie didmiestyje būtų žymiai didesni. Linas džiaugiasi kūrybai gauta studija, už kelių šimtų metrų – upelis, medžiai, paukščiai. „Vilniuje to negausi arba gausi už labai didelius pinigus “, – sako jis.

Dokumentikoje žavi procesas

Šiuolaikinė dokumentika nėra vien kalbančios galvos, fotografijų ar kronikų demonstravimas ekrane. Dabar ji daug kūrybiškesnė. Pasak Lino, „šiandien dokumentika – tai menas, kurio pagrindinė medžiaga yra tikras gyvas žmogus“.
Abu kūrėjai užsidegę teigia, kad dokumentinio kino procesas yra įdomus. Visų pirma tuo, kad jis susijęs su žmogaus gyvenimo stebėjimu. Jame yra ir nenuspėjamumo momentas, ir ryšys su tikrove.
Jų kuriami filmai – tai ne reportažinė dokumentika. Yra momentų, kurių nesurežisuosi ir nepakreipsi. „Operatorius turi vieną vienintelį dublį. Jeigu pagavai – jis tavo, jeigu ne – nebepakartosi.“ Tas nežinomybės, unikalaus momento nenuspėjamumo, kas įvyks prieš kamerą, momentas ir traukia abu menininkus.
Kristina sako, kad stebėdama kitų gyvenimus ji patiria daug atradimų ir naujų patirčių apie žmogaus prigimtį ir jo moralę. „Lūžta stereotipai, pamatai alternatyvias tiesas, supranti, kad viskas gali apsiversti“, – dalijasi kūrybinėmis patirtimis operatorė. Jai pritaria ir Linas.
Jo manymu, dokumentikos kūrimo procesas toks pats įdomus, kaip ir rezultatas. Kuriant meninį filmą, kadruotės, šviesos ir visa kita yra suplanuota, kartojama tol, kol įgyvendinamas režisieriaus sumanymas. Kuriant dokumentiką, daug kas įvyksta prieš kamerą pirmą ir vienintelį kartą. Reikia dirbti ilgai ir kantriai. „Lauki - ir išsiskleidžia gėlė, - sako Linas. - Istoriją kažkiek konstruoji, gali tirštinti tikrovę, bet vis tiek tai yra tiesa“.
Palyginti su teatro režisūra, vėlgi yra skirtumų. Teatre spektaklis repetuojamas daugybę kartų, mizanscenos nušlifuojamos, tačiau gyvame spektaklyje negali pagauti to geriausio momento ir jį užfiksuoti. Pasibaigus vaidinimui, viskas subyra. Kiekvieną kartą spektaklis suvaidinamas šiek tiek kitaip. O dokumentikoje užfiksuoji unikalius momentus, ir to niekas nebeatims.

Tėvystę derina su kūryba

Tėvystė abiem menininkams šioks toks iššūkis, tačiau drauge jis įveikiamas. Padeda ir tėvai. Linui ir Kristinai vaikai yra svarbiausias prioritetas, todėl savo darbus ar išvykas į užsienį derina taip, kad, jei vienam reikia iškeliauti, kitas liktų su vaikais.
Į tarptautinius renginius dukrų dar nesiveža. Tėvų manymu, joms kol kas reikia stabilumo ir namų, o ne įspūdžių – jų gyvenime tikrai dar patirs.
Šeima džiaugiasi mažo miesto privalumais – nedideli atstumai, atidūs pedagogai. Į mokyklą vaikai gali saugiai nueiti savarankiškai pėsčiomis. Kada atkrenta rūpestis vežioti vaikus, tėvams lieka daugiau laiko kūrybai.
Įsikurdami Anykščiuose dvejojo, ar nepraras draugų, tačiau svečiai noriai važiuoja į jų sodybą, tad draugų ratas nesumažėjo.

Lietuva pasaulyje

Tiek Linas, tiek Kristina - abu dalyvauja tarptautiniuose renginiuose, konkursuose. Ką tai duoda? „Kai keliauji, matai skirtumus žmonių, kultūrų, - išsiplečia kontekstas. Tada ir savo šalį pamatai kitaip“, – sako Linas. Kaip? Ar ji neatrodo pernelyg menka? „Ne. Priešingai - pradedi vertinti daug labiau“, – patikina abu kūrėjai.
„Galime kritikuoti valdžią dėl daugelio sprendimų, nepaisant to, Lietuva – gera šalis gyventi. Palyginti su kitomis, kvėpuojančiomis smogu, čia yra švarus oras ir vanduo. Gyvename erdviai, turime gražią gamtą, stiprias bendruomenes, gana ekologišką maistą“, – vardija Linas. Pasak jo, iškylančios problemos – ne esminės, išsprendžiamos. Yra kur tobulėti sveikatos, socialinėje, švietimo ir kitose srityse.
Linui teko lankytis Bangladeše: matė žiaurų skurdą – purvinos nėščios moterys, pusantrų metų vaikai, sėdintys ant šaligatvių – Lietuvoje to nėra. Dakoje maistu prekiaujama tarpuvartėse, čia pat - ir tualetai. O JAV – tenykščiai mokesčiai leidžia išgyventi tik milžinams, smulkiuosius varydami į bankrotą. Tad Lietuvoje nėra taip blogai, kaip dažnai sakome.

Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ

Palikite komentarą

Sąlygos ir terminai.
  • Taip išėjo

    Nuoroda

    Labai nepatinka kai taip sako ,,nebuvo kur geriau ,tai čia gerai ,taip jau išėjo .Na bet džiugu ,kad jauni apsigyvena pas mus .

    Prieš savaitę
  • GoogleTips

    Nuoroda

    Gaukite 192 USD per valandą iš „Google“! ... Taip, tai yra autentiška, nes ką tik gavau pirmą išmokėjimą ir buvau tikrai nuostabus, nes tai buvo didžiausias 24413 USD skaičius per savaitę. Atrodo, kad tai neįtikėtina, tačiau neatleisite sau, jei to nepatikrinsite ..... => https://cutt.ly/VcbjkR3

    Prieš savaitę