Svėdasų krašto muziejus įsteigtas restauravus buvusios Kunigiškių pradžios mokyklos pastatą.

Kunigiškių kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto pradžios mokykla. Veltui ieškotume mokyklos tokiu pavadinimu Lietuvos mokyklų sąrašuose, žinynuose. Nepavyktų jos surasti ir tarp Anykščių krašto mokymo įstaigų. Bet tokia mokykla yra. Ir toks pavadinimas ant pastato lauko sienos iškabintas.


Tiesa, norėdami aplankyti lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardu pavadintą Kunigiškių pradžios mokyklą, turėtume ieškoti Svėdasų krašto muziejaus, veikiančio Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos Kunigiškių I kaime.
Šis muziejus jau trisdešimt ketvirtus metus veikia istoriniame buvusios pradžios mokyklos pastate. Nuo pat pamatų restauravus senutėlį medinį pastatą ir 1987 metais kuriant muziejų, pasistengta atkurti ir buvusios  mokyklos vaizdą...

 

Per metų tėkmę išlikusi...

Spėjama, kad mokyklai skirtas pastatas Kunigiškiuose buvo pastatytas XIX amžiaus antroje pusėje, maždaug po 1863 metų sukilimo. Carinės Rusijos valdymo laikais Kunigiškių kaimas buvo Alotų (Aluotų) valsčiaus centras. Čia  veikė ne tiktai mokykla, bet stovėjo ir valsčiaus administracijos pastatas, kiti gyventojų bei tuometinės valdžios poreikiams reikalingi statiniai. Bet iki šių dienų didžiuliame, net kilometrą į tolį besidriekiančiame sodžiuje išliko tiktai vienintelis buvusios mokyklos pastatas. O archyvuose apie carizmo laikais mokyklos steigimą Kunigiškiuose duomenų sunkokai galima surasti.
Dar nežinia kaip galėjo susiklostyti buvusios mokyklos pastato likimas, jeigu ne didžiulis kraštiečių parodytas dėmesys ir jų nerimo kupini rašiniai respublikinėje spaudoje, jei ne tuometinės rajono bei kolūkio valdžios pastangos prikelti apleistą, gamtos darganų ir piktavalių žmonių niokojamą mokyklos „medinuką“  naujam gyvenimui.
1949-aisiais metais, įsteigus kolūkį, mokykla iš Kunigiškių iškeliama į Vaižganto gimtuosius Malaišius ir įkurdinama ištremtų į Sibirą ūkininkų Antanėlių troboje. (Vėliau kolūkis Kunigiškiuose pastatė didžiulę mūrinę dviejų aukštų mokyklą).
Tuščiame buvusios senosios mokyklos pastate įrengiamas klubas, pradeda veikti skaitykla, organizuojami jaunimo pasilinksminimai, vyksta saviveiklos kolektyvų repeticijos.
Vaitkūnuose pastačius kultūros namus, mokykloje apgyvendinamos kolūkiečių šeimos. Apie 20 metų buvusioje mokykloje gyveno žmonės specialiai jiems įrengtuose butuose. Vėliau pastatas dar ne vienerius metus stovėjo tuščias, apleistas, neremontuojamas, tiesiog pasmerktas pavirsti griuvėsiais. Tačiau įvairiose šalies vietose gyvenę buvę kunigiškiečiai, rūpindamiesi savosios mokyklos likimu, rašė straipsnius laikraščių ir žurnalų redakcijoms, varstė atitinkamų institucijų duris, visokio rango valdininkams primindami, kad būtina istorinį mokyklos pastatą restauruoti, išsaugoti ateities kartoms.
Taip Anykščių rajono vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus ir „Lenino keliu“ kolūkio lėšomis 1978 metais Paminklų konservavimo institutas atliko šio vietinės reikšmės istorinio paminklo istorinius tyrimus, o 1980 metais parengė pastato restauravimo projektą (architektė Živilė Mačionienė). O po šešerių metų Ukmergės statybos valdybos Anykščių aikštelės kolektyvas Kunigiškiuose pradėjo senosios mokyklos griovimo - atstatymo darbus. Kadangi tiktai nedidelė dalis pastato sienojų buvo pakenčiamos būklės, namą teko beveik visiškai nugriauti ir  atstatyti nuo pat pamatų. Kai pastatas atgimė, jame pradėtas kurdinti muziejus.
Įrengiant muziejuje senovinę klasę organizatoriams nuoširdžiai padėjo buvusi Kunigiškių pradžios mokyklos auklėtinė, Ukmergėje mokytojavusi kunigiškietė Danutė Šilinienė (1933-2010). Ieškodama senų mokyklinių suolų, lentos ir kitų baldų ji kone pusę Lietuvos mokyklų apskambino telefonu, vis išgirsdama neigiamą atsakymą: „Neturime, nesaugome senienų, nurašėme, sunaikinome...“ Tiktai Ukmergės rajono Žemaitkiemio pagrindinės mokyklos sandėlyje tebebuvo išlikę suolai, lenta, spinta, kuriuos mokyklos direktorius Stasys Misiūnas kolegės Danutės rūpesčiu Kunigiškių muziejui ir padovanojo. (Kaip paaiškėjo po daugelio metų, tuomet už tai, kad nurašyto mokyklinio inventoriaus nesunaikino ir dargi padovanojo  kitame rajone steigiamam muziejui, mokyklos direktoriui teko gauti gerokai pylos iš rajono vadovų...). Pedagogė, visuomenininkė, kraštotyrininkė, literatė, laisvės gynėja, patriotė Danutė Šilinienė iki pat išėjimo Anapilin ir atgulimo amžinojo poilsio Svėdasų kapinėse, rūpinosi muziejumi, nuolat dovanodavo įvairių sendaikčių, knygų, mokymo priemonių, nuotraukų, istorinių dokumentų. Dovanojo ir tris savo prisiminimų knygas, kuriose daug vietos skiriama ir Kunigiškių kaimo praeičiai, ir mokyklos istorijai : „Prisiminimuose gyvena žmonės“ (1986), „Gimtieji Kunigiškiai“ (2002), „Testamentas ukmergiškiams“ (2003). Sukaupti gausias muziejines ekspozicijas padėjo vietiniai ir aplinkinių vietovių gyventojai, kraštiečiai, buvę Kunigiškių pradžios mokyklos auklėtiniai, Vaižganto giminaičiai, šio žymaus klasiko kūrybos gerbėjai, kiti šalies muziejai, archyvai.
Kunigiškietė Birutė Kovienė, pokario metais dirbusi mokyklos pastate įkurdintoje bibliotekoje, išsaugojo mokyklinį varpelį ir medinę „mūką“, kuri „smetoniniais“ laikais puošė klasę. Šios relikvijos buvo  perduotos muziejui. O duris lankytojams muziejus atvėrė 1987 metų rugpjūčio 29 dieną. Ir nuo to laiko tapo tikru traukos centru...

Su Vaižganto vardu

Muziejuje atkurtoje klasėje ir keliuose kambariuose veikiančios ekspozicijos, parodos, skirtos bene garsiausiam mokiniui - lietuvių literatūros klasikui, publicistui, literatūros mokslininkui, tautos švietėjui ir blaivintojui, „deimančiukų“ ieškotojui kanauninkui Juozui Tumui-Vaižgantui (1869-1933).
Kunigiškių mokyklą jis pradėjo lankyti 1879-aisiais, eidamas dešimtus metus. Kaip monografijoje „Juozas Tumas-Vaižgantas“ pasakoja literatūros mokslininkas, politikas, Vaižganto įvairiapusiškos veiklos tyrinėtojas Aleksandras Merkelis, „Kunigiškių pradžios mokyklą Tumų Juozukas išėjo per dvi žiemas. Taigi, palyginti labai greit: to nebuvo pavykę padaryti nė vienam to krašto vaikui. Todėl mokytojas sentikis Vosylionok, didžiai nustebęs tokiu gabiu berniuku, skyrė jam entuziastingą pagyrimo lapą, kuris daug nusvėrė stojant  į Dinabarko realinę mokyklą. Nors Anykščiuose buvo išlaikęs pradžios mokyklos baigimo egzaminus ir gavęs pažymėjimą, trumpinantį kareiviavimo prievolę, tačiau laisvai rusiškai kalbėti beveik nemokėjo, o aritmetikos uždavinius spręsdavo mechaniškai. Pradžios mokykla nedaug mokslo žinių J. Tumui tedavė ir mažai jį teišlavino. Rusų pradžios mokyklos buvo svetimos lietuvių kaimiečio vaikui. Viskas ten vaikui buvo nesuprantama ir mažai kas jo širdelę galėjo prie savęs palenkti. Programa buvo nesuderinta su vaiko brendimo amžium, ir J. Tumas tik todėl gerai mokėsi, kad buvo pastabus ir turėjo tik labai gerą atmintį. Jis atmintinai galėjęs per vieną valandą išmokti bet kurią Krylovo pasakėčią, nesuprasdamas jos prasmės. Gera atmintis jam daug padėjo ir gimnazijoje...“
Savosios mokyklos Juozas Tumas-Vaižgantas nepamiršo, nors gyvenimo keliai jį nuvesdavo toli nuo gimtųjų vietų, o darbai ir rūpesčiai lengvai galėjo užgožti vaikystės prisiminimus. Vaižgantas šelpė vargingiau gyvenančius moksleivius, dovanodavo mokyklai knygų.Ypač dalykiški ryšiai užsimezgė tarp Vaižganto ir Kunigiškių pradžios mokyklos vedėjo Juozo Jokšo (1903-1977). Kunigiškiuose nuo 1929 -ųjų iki 1940-ųjų mokytojavęs J. Jokšas susirašinėjo su Juozu Tumu-Vaižgantu, rašytojo paskatintas, pradėjo rinkti mokyklos istoriją, užrašinėjo senų žmonių atsiminimus. Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas pluoštelis kunigiškiečio mokytojo Vaižgantui rašytų laiškų. Antai 1930 m. rugsėjo 3 dieną rašytame laiške yra tokios eilutės: „... Į kvietimą rinkti mokyklos istorijos  medžiagą mielai sutinku ir tuoj imsiuosi darbo. Mokykloje iš rusų laikų jokios knygelės nei raštelio nėra likę, kaip sako gyventojai, visa žuvo karo audrose. Jau pirmiau šiuo reikalu teiravausi pas seniausius Kunigiškių gyventojus, tai jie šį tą atsimena iš mokyklos praeities. Jų atsiminimus imsiuosi tuoj užrašinėti...“ 1930 m. spalio 5 d. J. Jokšas vėl rašo Vaižgantui: „...Prasti pas mane reikalai su mokyklos istorija. Pas kelis asmenis teiravausi tuo reikalu, bet maža ką išgirdau. Tuo tarpu turiu surinkęs kiek žinių apie mokytojus ( iš J. Meponies ir K.Baunio), štai jie iš eilės kiek pamena: 1.Sakalauskas, 2.Kudriavcovas, 3.Balmonovas, 4. Vasilionok, 5. Kolyško, 6. Minicki, 7. Harlompovič, 8. Arsenjev. 9. Astopkovič, 10. Žeikas, 11.?, 12. Kačenauskas.  Prie šio mokytojo pasodinta vaisinių ir paprastų medžių.  13. Kuzmickis, 14. Greimas ir Butkus. Jie buvo karo pradžioje. Tuomet mokykla buvo dviejų komplektų. 15. Mickevičius. 16. Banys. 17. Pliupelis ir 18. J. Jokšas. Seniau rusų laikais mokyklą lankė vaikai iš viso tų laikų valsčiaus. Būdavo  nuo 50 iki 100 mokinių. Mokydavo rusų k., aritmetikos, dailyraščio, kiek rusų istorijos, geografijos ir dainavimo. Dabar mokyklą vaikai lanko iš Kunigiškių, Gykių, Malaišių, Gudonių, keli iš Jodonių, Vaitkūnų ir kt. Mokomės gimtosios kalbos, tikybos, skaičiavimo, krašto mokslo, istorijos, geografijos, gamtos, piešimo, dailyraščio, rankų darbų, mankštybos ir dainavimo. Jau keturi metai prie mokyklos vakarais veikia žemės ūkio klasė. Čia baigę pradžios mokyklą mokiniai mokosi žemės ūkio mokslų: žemdirbystės, gyvulininkystės, daržininkystės,   sodininkystės, bitininkystės, kooperacijos, sąskaitybos, kitų ūkininkams žinotinų dalykų...“  Toliau rašoma, kad 1930 m. spalio 1 d. mokykloje mokėsi 15 berniukų ir 15 mergaičių, lapkričio 3 d. atėjo daugiau ir gudresnių mokinių.
1930 metų gegužės 22 d. Švietimo ministerijos sprendimu Kunigiškių mokykla oficialiai pavadinama Kunigiškių kan. Juozo Tumo-Vaižganto pradžios mokykla. Toks garbingas vardas suteiktas pačiam Vaižgantui sutikus, nes tuo reikalu į jį kreipėsi Juozo Jokšo vadovaujami mokiniai, mokinių tėvai, tam pritarė ir valsčiaus taryba. Juozas Tumas-Vaižgantas, atsidėkodamas už tokią pagarbą, Kunigiškių mokyklai padovanojo knygų bei mokyklinių reikmenų už 800 litų.
Kai vyko mokyklos pastato remontas, palėpėje statybininkai surado vienintelę knygą  iš tos gausios Vaižganto dovanotų knygų bibliotekos – apiplyšusį  prancūzų kalbos vadovėlį, kurio titulinį lapą puošia spaudas su kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto pradžios mokyklos pavadinimu. Toji nedidelio formato knygelė taipogi virto unikaliu muziejaus eksponatu.

Šaulys, fotografas

Kai 1933 metų balandžio pabaigoje  Kunigiškius pasiekė liūdna žinia apie Vaižganto mirtį, mokytojas Juozas Jokšas kartu su mokiniais rašytojo gimtajame Malaišių kaime Tumų sodybos vietą apsodino liepaitėmis, klevukais, uosiukais, centre pasodino ąžuoliuką. Mokytojas su vietiniais žmonėmis pasirūpino, kad  vėliau čia atsirastų skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas Vaižganto akmeninis biustas.
Mokytojas Juozas Jokšas vadovavo Kunigiškiuose veikusiai Šaulių organizacijai, kuriai priklausė ir jo žmona Malvina, rengusi vietinėms moterims kulinarijos, kepimo, siuvimo kursus. Pedagogas turėjo didelį autoritetą. Laisvalaikiu kviesdavo  mokinius ir kaimo jaunimą į repeticijas, statė vaidinimus,  organizuodavo ekskursijas, paskaitas, svarbiausių tautinių švenčių minėjimus. Labai mėgo fotografuoti, yra įamžinęs nuotraukose daugybę Kunigiškių ir kitų kaimų gyventojų, sodžiaus švenčių, liaudies tradicijų.

Muziejus aukštino... kovinę ir darbo šlovę

Ant muziejaus pastato fasado esanti iškaba su kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto mokyklos pavadinimu  atsirado tiktai Atgimimo laikais. Tuomet, organizavus visuotinę apklausą, buvo atsisakyta „Lenino keliu“ kolūkio pavadinimo ir nuspręsta pavadinti ūkį Vaižganto gimtojo kaimo vardu - Malaišiais. Nuo pat įkūrimo dienos keletą metų Kunigiškių muziejus vadinosi kolūkio „Kovinės ir darbo šlovės muziejumi.“ Be abejo, dabar toks pavadinimas daugeliui sukeltų juoką, kai kas net nepatikėtų, kad taip galėjo būti. Kai kurie veikėjai, sužinoję, kad ketinama įrengti ekspoziciją J. Tumui - Vaižgantui, tiesiog skeryčiojosi ir purtė galvas: „ Juk jis kunigas. Ilgaskverniams ne vieta tarybiniame muziejuje“.
Beveik tuo pat metu Lietuvos ateizmo muziejus, pritariant ir visokeriopai remiant  rajono valdžiai,  Troškūnų krašte steigė kunigystę metusiam, rašytoju ir aktyviu ateistu tapusiam Jonui Ragauskui skirtą muziejų. Tiesa, valstybės pastangomis ir rūpesčiu įkurtas, su didele pompastika atidarytas J. Ragausko muziejus veikė neilgai: papūtus laisvės ir nepriklausomybės vėjams, jis užvėrė duris ir buvo panaikintas.
Nebuvo pamiršti ir kiti garsūs svėdasiškiai: tapytojas Kajetonas Sklėrius, išeivijos rašytojas Stepas Zobarskas, poetė ir dramaturgė  Bronė Buivydaitė. Keliuose muziejaus kambariuose nuotraukos, knygos, dokumentai pasakojo apie kolūkinį gyvenimą, ūkio gamybinius pasiekimus, ordinais ir medaliais apdovanotus pirmūnus. Net patys priekabiausi vadai ir vadukai nebereiškė jokių pretenzijų, kad muziejuje prisimenamas Vaižgantas, nes pakako čia ir „raudonos spalvos”.

Vytautas BAGDONAS

Palikite komentarą

Sąlygos ir terminai.
  • Išsiskyrusi motina su 4 vaikais prarado darbą pandemijos metu, tačiau atlikusi internetinį tyrimą, kurį rado internete, jai pavyko išlikti viršūnėje nuolat pervedant 15 000 USD per savaitę. Tai lengva, tiesiog vykdykite pagrindinio puslapio instrukcijas, atidžiai perskaitykite nuo pradžios iki pabaigos. Išsami informacija ......--- >>> https://bit.ly/3t2mYZr

    Prieš mėnesį
  • Taigi

    Nuoroda

    Keista, kad liberalai ir konservatoriai dar nesunaikino.

    Prieš mėnesį