Turėt nuomonę gerai ,bet nebandyt “ mokyt “ gyventojų .Tai prieš neonines lempas pradėkite kovot tokiam Vilniuj .? Ten uzteršta tikrai ,o Anykščiai ir taip tamsūs .Jūs miške tikrai turit neužterštą dangų ,o mes ,nuo senų laiku atsimenam šcpviečiantį Laimes Źiburį ,todel palaikau paminklą su źiburiu - Anykščių paźiba .Su saules energija apšviest ,bus gražu .

Taigi ten nubaladokit centro ekraną, jis vis vien be naudos kiauras paras šviečia be reikalo centre.

Pagalvot vertėtų gal atsinaujinančiu šaltiniu, įkraunamu saulės energijos baterija apšviest. Ir ne tik ant Biliūno kalno !!! Apgenėti kaštoną, apšviesti prie JUNOS, - ir buvusi knygyo !!!! Labai gražus bet užmirštas "ant aukšo stataus kalno"

Reikia...

galima ne kasdien uždegti 'laimės žiburį", o tam tikromis progomis. dėl papildomos "lempikės", ekologijos tikrai nesutrikdysim.

Visiškai pritariu

Iš vis ,kam šovė į galvą atgabenti rašytojo kūna ir užbaladoti į tokią aukštybę, o ne palaidoti Niuronių kapeliuose.Ar jam ten gerai abejotina.

Žyburis tai išsilavinimas nuo ponų ir buožiu, prie ko čia tas kalnas ir rašytojo kapas

Kokiais penkiasdešimtais toks mastymas suprantamas bet šiai dienai-patyliu,ponas tai kreipinio forma, na o buože- žemdirbys,kas nuo ko laisvinosi?

jeigu neapgauna atmintis ,seniai virsuje ,kur apvalios angos ,buvo sviesos spinduliai , gal seni anykstenai prisimins.

Švietė is tikro. Vienuolio sumanymas perlaidot Biliuna.

Perlaidojimo ceremonija buvo padaryta, kaip komunistų paradas. Biliūno artimieji vargo Sibire, o komunistai vaidino koks Biliūnas proletaras.

'' Istorijos nesiklastosi''
pasirašyk ,paiškinsim...,
Keista,kad toks prof.portalo redaktorius toleruoja tokius anonimus ir tuo dergia J.Biliūno atminimą.Čia tikrai ne demokratija ir nepuošia 'Anykštos''

Vėliau į Lietuvą Joną Biliūną įsipareigojo susigrąžinti sovietų valdžia. 1953 m. birželio 28 d. palaikai buvo ekshumuoti, o liepos 1-ąją iš Varšuvos parskraidinti į Vilnių ir iškilmingai nuvežti į Anykščius. Apie tai tik išvakarėse sužinoję anykštėnai gausiai susirinko į palaikų perlaidojimą.
Prieš tai porą valandų Vilniuje, Rašytojų sąjungoje, juos pagerbti leista tik pasirinktiems, tik ištikimiems, budrių akių ir klusnių ausų saugojamiems. Baimintasi, kad tik nebūtų demonstracijų, kad tik nebūtų per didelio jautrumo. Vis su baime: kad tik savo sueitų, kiek reikia, pastovėtų, būtų ne per liūdni, nei per linksmi… Kad nufilmuot būtų galima ir dar už jūrų marių parodyti. Žiūrėkite, kokie mes patriotai.
Tik šį kartą Anykščiuose žemės niekas nešventino ir kryžiaus
nestatė… Julija Biliūnienė-Matjošaitienė perlaidojimo metu buvo nualpusi ir paskui ilgai gydėsi širdį.
A. Vienuolis pasakojo: Šimtus metų laukiau šitos dienos, o dabar viskas lyg juokams. Laksto kaip pakvaišę.<…>Lyg nori, lyg bijo, kad per daug nesusirinktų. Manęs niekas nepaiso. Liepia tik kalbą pasakyti ir dar klausia, ką aš ten kalbėsiu… parašyk, duok,– drebančiom rankom sklaidydamas prirašytus paruoštus kalbos lapus, dūsauja rašytojas. Karstą nuleido į specialiai išmūrytą duobę ir uždengė marmurine plokšte su užrašu:
JONAS BILIŪNAS 1879 1907
TARYBŲ VYRIAUSYBĖS RŪPESČIU RAŠYTOJO PALAIKAI 1953 METAIS
PERKELTI IŠ ZAKOPANĖS LENKIJOJE Į GIMTĄJĄ TARYBŲ LIETUVOS ŽEMĘ
1958 m. buvo atidengtas architekto Vytauto Gabriūno suprojektuotas paminklas – 14 m aukščio granitinis bokštas su metalinėmis grotelėmis, saugančiomis įėjimą prie kapo, o virš jų pritvirtintas bronzinis Biliūno bareljefas, sukurtas Broniaus Vyšniausko.
To meto laikraščių straipsniuose aprašant rašytojo laidotuves, didžiuotasi liaudies ir sovietų vyriausybės „atliktu darbu“, nepraleidžiant progos papriekaištauti buržuazinei“ Lietuvos valdžiai
už tai, kad ji „net nemanė įvykdyti rašytojo valios”. Literatūros
klasikas įvertintas būdingais tiems laikams epitetais: liaudies
rašytojas, proletarinis rašytojas, masių organizatorius, revoliucionierius… Apgailestaujama, kad jis „nepakilo savo veikoje ligi
revoliucinio marksizmo supratimo“, bet viską atperka jo kūryba,
padedanti auklėti mūsų krašto liaudį komunizmo dvasia… Aktualizuojamos novelės Pirmutinis streikas, Be darbo…
Sovietinė cenzūra leido sau reikiamai paredaguoti netgi Jono
Biliūno kūrinius. Ypač kliuvusi apysaka Liūdna pasaka. Savaip
buvo pertvarkytas ir antrasis Biliūno Raštų (publicistikos ir laiškų)
tomas. Kupiūruotos vietos, kur rašoma, kaip caro žandarai persekioja „apšviestesnius“ lietuvius.
1980–1981 m. Vagos išleistų Biliūno Raštų tritomyje kupiūrų dar neišvengta. Tik 1995 m. leidykla Baltos lankos išleido
autentiškos Biliūno kūrybos rinktinę Liūdna pasaka (sudarytojas Giedrius Viliūnas).
Būta net kurioziškų atvejų. Meilė Lukšienė, monografijos
apie Joną Biliūną autorė, jo raštų rengėja, yra minėjusi, kad
sykį leidykloje vienas sovietinis „aktyvistas“ siūlė parašyti
kitokią Brisiaus galo pabaigą. Atseit šuo turėtų įkasti šeimininkui… Tuomet pasipiktinęs profesorius V. Mykolaitis-Putinas
net šoktelėjo nuo kėdės, nepritarė ir redaktoriai. „Sumanymo“
teko atsisakyti… O kada me išleisime visą nesudarkytą Jono
Biliūno kūrybos palikimą?
1989 m. balandžio 11 d., minint 110-ąsias rašytojo J. Biliūno
gimimo metines, ant Liudiškių kalvos atstatytas antkapinis paminklas toks, kokį jam pastatė žmona Julija Biliūnienė Zakopanėje. Paminklą restauravo ir kryžių atkūrė dailininkas Jonas Žukas.
Pagaliau anykštėnai įvykdė rašytojo valią.
C

Labai politizuotas '' Istorijos nesiklastosi'' atsakymas be pavardės ,taip pat anonimas.Keista, '''' Iš s Brazauskas gauta 2020 10 20''''
Gal ponas portalo redaktorius taip supranta viešumą.Politizuotas ir improvizuotas sakinių kratinys galimai sutampa sudabartinės valdžios iudėjiniu motto.
Beja,A.Vienuolio kai kurie kūriniai pašalinti iš mokyklinių programų.Labai panašu,kad gali taip atsitikti ir su J.Biliūnu.Anykščiuose -atvirkščiai.Pagal A.Vienuolį buvo sukurta ir garsiai reklamuota opera,kuriai meras S.OBELIAVIČIUS negailėjo pinigų,o rok operos idėja jaunimui pagal J.Biliūną ...ant aukšto kalno.....atmesta.
Taigi,portalas liko ištikimas anonimams.
P.S.Tikiuosi - neištrinsit.