Išeivių rašytojos, katechetės Grasildos Reinys ir iliustratorės Rūtos Onos Čigriejūtės iniciatyva pasirodė meninė knyga pavadinimu „Adelė Dirsytė“ (išleido „Magnificat leidiniai“, 2020). Joje supažindinama su Dievo tarnaitės, kankinės Adelės Dirsytės (1909-1955) gyvenimo istorija. Pastaroji nors ir skausminga, tačiau liudijanti drąsos gyventi tikėjimu svarbą.

 

„Knygos autorė Grasilda Reinys man atsiuntė dvi Adelės Dirsytės nuotraukas. Tai buvo portretinės jos paskutinių dviejų gyvenimo metų nuotraukos, kuriose tarytum du skirtingi žmonės. Kaip per metus galima suluošinti žmogų! Pamačiusi kančios iškreiptą veidą, supratau, kad tai – šventumo veidas. Visai kitoks, negu jį įsivaizdavau“, – dalinosi dailininkė Rūta Ona Čigriejūtė. Ji sutiko pasidalinti savo mintimis apie iliustratoriaus darbą, Adelės Dirsytės asmenybę bei iššūkius, kilusius rengiant iliustracijas šiai knygai.

 Papasakokite, kaip atrodo iliustratoriaus darbas? Kaip gimsta iliustracijos?

Vaikystėj turėjau daug nelietuviškų knygučių su puikiomis iliustracijomis ir teksto man nereikėjo. Mano mama buvo germanistė ir kai ji išversdavo man vokiškų knygučių tekstą, mane jis net nuvildavo, nes vaizduotėje jau būdavau susikūrusi istoriją pagal tai, ką matau iliustracijose ir dar daugiau. Iliustracija yra tarsi visiškai kitas gyvenimas, kuriam žodžiai tampa nereikalingi. Kitaip tariant, nors iliustracijos knygoje sudaro duetą su knygos tekstu, tačiau iliustratoriaus melodija yra kita.

Dailininkas yra nepaprastai galinga figūra knygos kūryboje. Jis turi laisvę interpretuoti ir gali daryti beveik viską, ką nori. Pavyzdžiui, gali nupiešti nosį ilgesnę, nei personažas norėtų, gali jį patupdyti į medį, net jei tekste nerašoma, kad jis sėdi medyje. Taip pat kūrėjui reikia galvoti apie knygą kaip visumą – puslapis versis, o kas bus kitame? Iliustracijos turi būti tarpusavyje derančios, kalbėtis viena su kita. Tai ne visuomet pavyksta, bet to svarbu siekti – turėti ne pavienes iliustracijas, o ištisą pasakojimą.

 Kas jus labiausiai įkvepia kūrybai? O gal įkvėpimo nereikia, svarbiausia – valia?

Idėjos kaupiasi, bet jeigu neprisėsi dirbti, tai nieko ir nebus. O atsisėdus gali ir visą dieną nesisekti, nieko neišeiti sukurti. Todėl valia, vis dėlto, labai svarbus įkvėpėjas. Taip pat mane įkvepia ir paprasti dalykai – šviesa, gamtos spalvos ir formos. Pastaruoju metu labiausiai mėgstu kūryboje naudoti pieštuką – spalvotą ir paprastą. Taip pat akvarelę, akvarelinį pieštuką, pastelę. Mano manymu, tam tikrų priemonių pasirinkimui kartais pastūmėja ir pats autoriaus kūrinys.

 Kaip reagavote į pasiūlymą sukurti knygelei HYPERLINK "Adelė DirsytėHYPERLINK "https://www.magnificat.lt/preke/adele-dirsyte/" iliustracijas? Ar tai buvo spontaniškas, ar kruopščiai apgalvotas sprendimas?

Labai keista, bet aš į abu klausimus galiu atsakyti „taip“. Dar porą mėnesių iki šio pasiūlymo buvo tokia mintis, kad man reikia piešti šventąjį. Ieškojau sakralumo, švarumo - sau labai patogios pozicijos, ir man nesisekė. Todėl, galiu pasakyti, kad šitas poreikis buvo apgalvotas, jo norėjau ir dariau bandymus, bet jie buvo nesėkmingi. O tuomet gavau pasiūlymą prisidėti prie Adelės Dirsytės knygos kūrimo. Man beliko atsakyti tik „taip“.

 Ar tuomet jau buvote girdėjusi apie Adelę Dirsytę? Kuo jus patraukė, sužavėjo Adelės Dirsytės asmenybė?

Buvau girdėjusi tik jos pavardę. Knygos autorė Grasilda Reinys man atsiuntė dvi Adelės Dirsytės nuotraukas. Tai buvo portretinės jos paskutinių dviejų gyvenimo metų nuotraukos, kuriose tarytum du skirtingi žmonės. Kaip per metus galima suluošinti žmogų! Pamačiusi kančios iškreiptą veidą, supratau, kad tai – šventumo veidas. Visai kitoks, negu jį įsivaizdavau. Adelė Dirsytė turėjo susidurti su baisiausiais pažeminimais. Tai yra sunkiai pakeliama kančia, kurios joks žmogus savo noru neprisiima. Neabejoju Adelės Dirsytės šventumu. Man – stebuklas, kad žmogus, pakliuvęs į baisiausio, neįsivaizduojamo nežmogiškumo liūną, gali išlikti šviesos pusėje. O taip pat negalvoti apie save, padėti likimo bendražygėms ir iki galo išlikti tikra mokytoja. Šių dalykų dėka supranti, kad turėti galimybę prisiliesti prie šio žmogaus biografijos yra garbė. Nors suprantu, kad mums iki Dievo tarnaitės gyvenimo autentikos – šviesmylės. Juk žmogus gal ir pats savęs gerai nepažįsta, o kas gali iš tiesų pažinoti kitą? O dabar dar ir per tokį laiko atstumą?

 Su kokiais iššūkiais jums, kaip iliustratorei, teko susidurti? Kokia yra sunkiausia iliustracijų rengimo dalis?

Kaip jau minėjau anksčiau, menininkas turi laisvę kurti beveik viską, ką nori. Tačiau šiuo atveju knyga apie istorinę asmenybę. Todėl reikėjo peržiūrėti labai daug medžiagos iki tol, kol nupiešiau pirmąją iliustraciją. Pagarba Adelei Dirsytei įpareigojo mane pasižiūrėti, kaip viskas iš tiesų galėjo būti. Yra kelios iliustracijos, su kuriomis aš ilgai gaišau. Jos nedidelės, bet man buvo svarbu atkurti, kaip atrodė ta konkreti vieta. Pavyzdžiui Vilniuje, Trakų gatvėje yra tarpuvartė, pro kurią areštuota Adelė Dirsytė buvo išvesta. Kas pro ją matosi? Galbūt tik kontūras Pranciškonų bažnyčios, bet tas, kuris skaito, o gabūt ir gyvena panašioje vietoje į pavaizduotą, sakys – o, čia šitai įvyko! O kaip atrodo gyvenimas lageryje, nebuvus, sunku autentiškai pavaizduoti. Pamenu, kai įstojau į meno mokyklą, penktoje klasėje pirmos pamokos metu klausėme mokytojos: „Ko mes šiandien mokysimės?“, o ji atsakė, kad mokysimės meluoti. Dabar suprantu, ką ji norėjo pasakyti – mes kuriame ant popieriaus iliuziją, viziją, su tikslu, kad jūs, kurie žiūrėsite – patikėtumėte. Tikslas yra tiesa, bet priemonė, idėja, kuria sieki ją perteikti, gali būti išmonė.

 Kuri jūsų šiai knygelei apie Adelę Dirsytę parengta iliustracija yra mieliausia jūsų širdžiai?

Žodis „mieliausia“, yra ne visai tinkamas, knyga nėra lengva. Bet man brangiausia, svarbiausia iliustracija – ta, kurioje aš Adelę pasodinau ant taburetė, tarsi sovietinio gyvenimo simbolio, tokio buko baldo. O pati Adelė apšviesta tarytum tardymo ar kratos metu. Tai yra jos kančios pradžia, ta akimirka, kai kažkas svetimas bando lįsti į tavo širdį, tavo gyvenimą, suskaičiuoti tavo drabužius, batelius... Ši iliustracija man simbolizuoja posūkį Adelės Dirsytės gyvenime.

Aušra Čebatoriūtė

Palikite komentarą

Sąlygos ir terminai.
  • Chi chi chi

    Nuoroda

    Dirsė latviškai yra šikna.

    Prieš mėnesį
  • HOPE

    Nuoroda

    I am making 10,000 Dollars at home own laptop .Just do work online 2 to 4 hour properly. so i make my family happy and u can do Check it out what i do .. ..... https://bit.ly/39JrDqt

    Prieš mėnesį