Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, 2017 metais minėdamas veiklos 90-metį, pradėjo projektą, besitęsiantį iki šiol – kiekvieną vasarą muziejus pakviečia Lietuvos rašytojų sąjungos narius į kūrybinę vasaros rezidenciją, kurios metu rašytojai ne tik geriau susipažįsta su Anykščių kraštu, bet ir įsipareigoja sukurti ir muziejui palikti savo kūrybos rankraštį. Paprastai per vieną vasarą po savaitę Anykščiuose praleisdavo trys kūrėjai, tačiau šiemet dėl COVID-19 grėsmės į Anykščius atvyko tik vienas rezidentas.
Muziejaus rezidentais iki šiol jau suspėjo pabūti Gintarė Adamonytė, Vladas Braziūnas, Andrejus Kurkovas, Andrius Jakučiūnas, Giedrė Kazlauskaitė, Gvidas Latakas, Antanas Šimkus, Neringa Dangvydė, Aldona Ruseckatė, Ričardas Šileika, Tetiana Stus ir Iryna Silvestrova-Panarina.
2020-aisiais paskutinę vasaros savaitę Anykščiuose praleido poetas, novelistas, vertėjas Tadas ŽVIRINSKIS. Šiam kūrėjui, beje, pagal profesiją – vaistininkui, Anykščiai nuo pat vaikystės pažįstamas ir mielas kraštas, iš čia kilusi jo motina.

 - Kaip esate susijęs su Anykščiais?

- Su Anykščiais mane sieja labai artimi ryšiai. Mano kaimas yra Kiaušai, ten yra mano motinos tėviškė, tai praktiškai visas vaikystės vasaras, visas atostogas praleisdavau ten. O Anykščių bažnyčioje, pogrindyje, ruošiausi Pirmajai Komunijai. Už vargonų būdavo toks slaptas kambariukas, kur vienuolė slapta mokė mus tikėjimo tiesų. Kažin ar dabar dar tebėra tas kambarėlis?..
Anykščių bažnyčioje aš buvau ir pakrikštytas, ir Pirmosios Komunijos ėjau, ir Sutvirtinimo sakramentą priėmiau. Beje, mano sūnaus vardas yra Matas...
Man Anykščiai - labai mielas kraštas, į literatūrinę rezidenciją norėjau atvažiuoti dar pernai metais, bet rašytojai jau buvo užsiregistravę iš anksčiau: pasirodo, Anykščiai labai populiari vieta ir daug norinčiųčia apsistoti.
Šiemet pavyko - atvažiavau savaitei. Yra aprūpinama nakvyne bei maitinimu ir žmogus gali visiškai atsiduoti kūrybai. Man čia labai malonu, nes visą šią vasarą skyriau kūrybai, prieš tai gavau stipendiją iš Kultūros tarybos romanui rašyti, parašiau jį, pridaviau, ir buvo likusi paskutinė vasaros savaitė, kurią ir praleidau Anykščiuose.
Per savaitę įsipareigojau parašyti septynis sonetus.

- Ar sugrįžtate į senelių namus Kiaušuose? Koks tos sodybos likimas?

- Namas likęs, dėdė seniai išsikėlęs, gyvena Naujuosiuose Elmininkuose. Ta sodyba likusi kaip labai brangus prisiminimas. Aš stengiuosi bent kartą per sezoną būtinai ten nuvažiuoti. Ten iki šiol yra išlikę aviliai: dėdė bites augina. Tas namas negyvenamas, bet ir nėra miręs. Jis gyvas, jis pilnas prisiminimų, labai malonu ten būti, kai vyksta giminės susitikimai per šv. Onos atlaidus.

- Kadangi Anykščiuose lankotės bent kelis kartus per metus, ar keičiasi ir kaip keičiasi mūsų miestas?

- Aišku, kad keičiasi. Įdomių sprendimų yra. Ne viskas man patinka, bet kadangi aš ne vietinis, nedrįstu per daug savo nuomonės reikšti. Man patinka, kad senamiestis atsinaujino, tik vieno nesuprantu, kodėl bažnyčios apšvietimas įjungiamas tik kelioms valandoms. Ar karo metas, kad reiktų taip taupyti elektrą?.. Turit gražią bažnyčią, kuri šviestų iš toli kaip koks švyturys, o jis staiga išnyksta. Kadangi savaitę gyvenau „Puntuko“ viešbutyje, kambario langai buvo į bažnyčią. Vieną vakarą dirbau ilgiau: pažiūriu pro langą ir nesuprantu, kur bažnyčia dingo. O pasirodo, niekur ji nedingo, tiesiog buvo išjungtas apšvietimas.

- Kiek domitės Anykščių kultūriniu gyvenimu?

- Yra Anykštėnų bendrija, kuriai aš nepriklausau dėl suprantamų dalykų – nesu gimęs Anykščiuose, bet palaikau draugiškus ryšius su Irma Randakevičiene, Vidmantu Kiaušu-Elmiškiu, Jurga Žąsinaite.

- Kur Jūs ieškote įkvėpimo?

- Aš jo niekur neieškau. Man pats gyvenimas yra puikiausias įkvėpimas. Gamta man yra labai svarbi nuo mažens, nes gamtoje aš ir pailsiu, ir susikoncentruoju darbui, ir mano mintys susirikiuoja. Labai džiaugiuosi, kad ir Vilniuje turiu galimybę gyventi šalia gamtos. Visi kažkodėl labai nori gyventi senamiestyje, bet aš negalėčiau ten gyventi... Man reikia gamtos.

- Kada pradėjote ir kas paskatino rašyti?

- Visokie pabandymai buvo dar vidurinėje mokykloje, rimčiau – studijų laikais. Leidau ir pogrindinį studentų laikraštuką... Neturiu paaiškinimo, kodėl atsirado poreikis rašyti... Visų pirma, rašymas rašymui nelygu. Jeigu jau rašai kažką, tai stengiesi, kad būtų bent minimali išliekamoji vertė, nes rašyti tik dėl rašymo yra grafomanija. Galbūt dėl to aš neturiu labai daug tekstų parašęs. Iki šiol daugiausia kūriau poeziją, šiek tiek smulkiosios prozos - noveles ir noveletes - ir tik šiemet aš pagaliau prisėdau ir parašiau romaną, bet ir jis nėra labai stambios apimties.
Man visą laiką norisi, kad kokybė persvertų kiekybę
Kodėl rašau? Matyt, yra poreikis rašymui. Vieni rašo dėl garbės, kiti dėl to, kad nori išsakyt kažkokias mintis, treti galbūt savotiška saviterapija užsiima – daug priežasčių, kodėl žmonės rašo. Bet kai jauti, kad tu gali tai padaryti ir darai – tai dvigubas malonumas. Jeigu jausčiau, kad negaliu rašyti, tai ir nelįsčiau į tą sritį.

- Dirbate vaistininku... Vaistininkystė ir literatūra nėra labai artimos sritys...

- O ar A. Vienuolis- Žukauskas buvo toli nuo literatūros? Visiems anykštėnams tą patį sakau – tai yra puikiai suderinami dalykai. Turi iš kažko išgyventi, bet turi duoti ne tik pilvui peno, bet ir dvasiai. Jeigu dar sugebi kažką daryt kūrybiško, tada iš viso labai gera pusiausvyra gaunasi. Vaistininkystė yra labai gera, šviesi profesija, tik gal labai Lietuvoje nuvertinta, deja. Iš vaistinių padarytos parduotuvės ir dėl to vaistininko prestižas yra labai kritęs. Klientai jame mato kažkokį sukčių, machinatorių. Ir tai yra ne vaistininkų kaltė, nes, kaip bebūtų gaila, visas vaistininkystės verslas Lietuvoje yra valdomas ne medicinos žmonių.
O jeigu kalbėt apie tikras vaistines, tai kiek čia jų belikę Lietuvoje... Ko gero, užtektų dviejų rankų pirštų suskaičiuoti.

- Ar turit savo skaitytojų ratą?

- Labai džiugu, kad skaitytojų ratą turiu. Ir tai nėra vien filologai ar kiti kūrėjai kolegos. Man tai labai svarbu. Kai prasideda rašymas dėl rašymo  ar tik draugų būrelyje, nežinau... gal irgi gerai. Bet mano kita nuostata – man patinka, kai mano kūrybą skaito bendraamžiai arba tos pačios profesijos broliai, kurie galbūt su literatūra jokio ryšio neturi.

- Ar šiuolaikiniam žmogui reikalinga poezija?

- Mano asmenine nuomone, ji yra būtina. Poezija yra vienas iš kultūrinių veiksnių, kai mes, pasitelkdami labai talpų žodį, iškeliam tai, kas aktualu visiems, bet ne visi tai moka išreikšti žodžiais. Tai yra kaip kodas, kaip šifras, be kurio kultūra labai smarkiai nuskurstų. Kad ji neskaitoma, tai nėra labai baisu, galbūt ji dabar neskaitoma... Čia tiesiog kartų konfliktas. Pavyzdžiui, mano vaikai irgi labai nemėgsta skaityti knygų, jiems daug smagiau viską elektroninėje erdvėje rasti, bet esu įsitikinęs, kad praeis kažkoks laikas ir bus grįžtama prie to. Jeigu literatūra būtų nereikalinga, ji seniai būtų išnykusi, bet ji nenyksta. Tai yra mūsų savasties dalis: jeigu mes ją atimam iš savęs, tai tas pats, kas būtų atsisakius kažkokio mūsų vidaus organo. Galbūt tu ir gali gyventi su vienu inkstu, bet ar tas gyvenimas bus kokybiškas? Čia labai grubus palyginimas, bet tokiu paaiškinimu noriu pabrėžti, kad man tai yra gyvybiškai svarbu. Apskritai kultūra žmogui, peržengusiam brandos amžių, yra labai svarbi.  Jis  nebegali gyventi be to, nes labai daug gyvenimiškų rūpesčių atpuola, žmogus pradeda ieškoti atsakymų į amžinuosius klausimus, o literatūra yra vienas iš būdų, kuris gali padėti į tuos klausimus atsakyti.

- Ką pats skaitote?

- Diapazonas labai platus. Tekstus, susijusius su profesija, nes stengiuosi neatsilikti nuo gyvenimo, tobulėti. Taip pat poeziją – patinka daug dabartinių lietuvių kūrėjų, patinka mūsų literatūros klasikai. Aš stengiuosi aprėpti kuo daugiau, bet tai nereiškia, kad tai, ką aš perskaitau, manyje ir lieka. Turiu mėgstamus kūrėjus, jais nuolat domiuosi. Ir savo biblioteką formuoju pagal savo skonį, koks jis ten bebūtų...
Yra knygų, prie kurių grįžtu. Man labai patinka Jaroslav Hašek romas „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Priklausomai nuo amžiaus – aš ją skaičiau eidamas į kariuomenę, po kariuomenės, dabar skaitau – vis atrandu kažką nauja.

- Ką manote apie grafomanus, kurie „kepa“ knygą po knygos?

- Kiekvienas turi teisę rašyti ir tegul rašo, nes vieną dieną gali įvykti stebuklas, lūžis ir iš to grafomano gali atsirasti net visai geras rašytojas. Tegul tų knygų būna įvairių ir daug. Žmonės atsirinks, ką skaityti.

Poetas, novelistas, vertėjas Tadas Žvirinskis prisimena senelių sodybą Kiaušų kaime ir Anykščių bažnyčią, kurioje buvo pakrikštytas bei priėmė Piemąją Komuniją.

Geltonas namas su baltu
balkonu Kiaušuose

Klegėte klegėjo kadaise šis namas
Ir rinkos kaimynės aptarti dalykų.
Kas kartą atvykęs jaučiuos nepasenęs
Ir noris sutikti čia tuos, kur išvyko

Anapus... Negrįš jau senelis Antanas,
Krikštatėvis Algis ir Teklė – bobutė.
Balsai artimųjų man naktį vaidenas,
Atrodo, kad jų prieš akimirką būta.

Ir vaismedžių sodas, ir klėtis – senolė,
Ir gurbas iš molio, ir bičių šeimynos,
Ir dar krakatūzas – prie pat šikinyko –

Vaikystė pradingo, jaunystė prapuolė!
Nurimo net vėjas, brandoj atgaivinęs,
Likau aš ir namas. Pasaulis išnyko.


Ledų valgymas Anykščių aikštėj 1975 metais

Tą kaitrią vasarą, dar pieniniais dantim   Aš negebėjau pieninių ledų atkąsti,           Nes šaltis gėlė kiaurai. Mano atmintin     Bobutės šypsena protezo itin prasto

Įrašė patirtį, kad nejautra yra
Įgyjama su amžium, nes jai nesukėlė Gėlimo porciją ledų. Stipri kaitra Ir saulė blykčiojo bobutės akių mėly.

O netoli visai du bokštai švento Mato Kaip du ragai ilgi netikėlio Pinčiuko Parodė vien tik man, ko niekas nieks nematė:

Aš vėl sėdėsiu vienas čia – po daugel metų,
Ant to paties suoliuko – žilas, susisukęs.
Ledai bus rankoje, o ant širdies – gyvatė...

Jalmos vingiai

Ne Elmė, o Jalma! Kitaip nevadino
Upelio guvaus Kiaušų žmonės.
Dyglių, apsiuvų, lydekaičių galybė,
Paukštelių – iš Dievo malonės:

Ten niekad gyvybės ir veiksmo netrūko.
Ten juodalksniai saugo nuo karščio,
Ar šildomas saulės, ar glostomas rūko
Upelis šis deimantais žarsto

Vingiuotąją vagą lig upės Šventosios –
Išvysit ten Midaugo pilį...
Kur Šeimyniškėliai, ten baigiasi kelias

Iš Elmiškio ežero. Duosis
Matyt ir žinoti, kad Jalma – mažylė –
Tebėr mylimiausiam kampely.

Per pandemiją po tiltu

O po Šventosios tiltu „blėkiniai“ šamai
Karveliams priebėga jaukia palikę.
Ančiokų gausus pulkas, tupiantis ramiai
Pakrantėje, kurioj tik ką išnyko

Šešėlis rudeninis, lydintis  mane,
Nors vasarą dar rodo kalendorius.
Nurimti sielą žilė skatina, bet ne:
Jai dar padūkti ir pašėlti noris.

Įkvėpk giliau šio drėgno tyro oro,
Paliki savo kaukę užanty kol kas.
Žvilgsniu paglostyki bažnyčios bokštus,

Jos stogą sidabrinį, stotą orų,
Šmėžuojantį nedrąsiai pro klevų šakas...
Gyvenimas – pavykęs Dievo pokštas.

Daiva GOŠTAUTAITĖ - OŠKELIŪNIENĖ

Palikite komentarą

Sąlygos ir terminai.
  • Nuostabūs eilėraščiai.

    Prieš 2 savaičių
  • Eglė

    Nuoroda

    Labai patiko sonetai!

    Prieš mėnesį
  • Onutė

    Nuoroda

    Geri eilėraščiai, suprantami ir jautrūs.Sėkmės poetui!

    Prieš mėnesį
  • O kiti rezidentai kaip pagarsino Anykščius.... Nesigirdėjo ar kas praleista.....

    Prieš mėnesį