Keramikė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Aldona Jonuškaitė – Šaltenienė rugsėjo 12 dieną 17.30 val. Anykščių koplyčioje pristatys savo parodą ,,Keliautojai“.Autorės nuotr.

Keramikė, buvusi Vilniaus Dailės Akademijos dėstytoja Aldona Jonuškaitė – Šaltenienė, kurios darbų turi įsigijęs ir Lietuvos dailės muziejus, Anykščių koplyčioje ruošdamasi atidaryti savo parodą ,,Keliautojai” sakė, jog lietuviai, kitaip nei kinai ar italai, šiais laikais keramikos nevertina ir, deja, laiko antrarūšiu menu.
Nuo rugpjūčio 22-osios Anykščių koplyčioje galima pamatyti A. Jonuškaitės – Šaltenienės keramikos parodą ,,Keliautojai“. Parodos autorė – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, akademijos dėstytoja, kurį laiką - dailininkė rezidentė Meryland Institute, College of Art (JAV Baltimorė). Taip pat ši menininkė buvo atrinkta atstovauti Lietuvos keramikams Kinijoje; čia ji kūrė darbus Rytų Europos keramikos muziejui, o savo parodas rengė visame pasaulyje. Parodą, kurią galima aplankyti Anykščiuose, sudaro kelių skirtingų darbų ciklų kūriniai, joje pristatomi ir turbūt garsiausio menininkės darbo, instaliacijos ,,Puota“, fragmentai. ,,Per nelaimę esu keramikė, o keramikos dabar Lietuvoj nebemyli – uždarinėja keramikos muziejus, kolekcionieriai keramikos nebeperka“, – sakė VDA baigusi, o po to ten dėstytojavusi A. Jonuškaitė – Šaltenienė.

 

Tarp grotesko ir sentimentų

 Paklausta, kaip apibūdintų savo darbus, keramikė sakė, jog juose galima rasti grotesko elementų: ,,kai pradėjau lipyti žmones – žvėris, kurie man tarsi siejasi su tuo, jog dažnai žmonės panašūs į gyvūnus išvaizda ar charakteriu, darbai įgijo grotesko bruožų. Mano darbas ,,Puota“, už kurį gavau ir nacionalinę premiją, italų buvo pavadintas šių laikų ,,Paskutine vakariene“. Tačiau to darbo ir daug kas bijodavo, nes nesuprasdavo mano ,,žvėržmogių“. Nežinau ir pati, kodėl pradėjau juos daryt, gal todėl, kad kaime augau... O paskui kartais nuklystu ir į sentimentalesnius darbus, tokius, kaip vaikystės prisiminimai“, – pasakojo iš Utenos krašto kilusi keramikė. ,,Apie savo darbus ir apie tai, kaip jie atrodys, galvoju ilgai. Dabar buvau padariusi dviejų metų pertrauką ir nusivyliau kultūros politika. Bet paskui vienas kolega mane įtraukė į projektą ,,Jūrų muziejui 40  metų“ ir jam vasarą dariau ,,Vikingus“ – tokį šiek tiek baisų darbą“, – šypsojosi A. Jonuškaitė – Šaltenienė.
 
Menininkui neužtenka tik įkvėpimo

,,Gerai ir piešiau, tačiau Utenoj lankiau tik būrelį. Buvo toks mokytojas Petronis, kuris visus labai girdavo. Nors tuo metu labai norėjau užsiimti ir kažkuo kitu - ir dainavau, ir šokau - tačiau tas mokytojas sakydavo: ,,Tu esi geniali“. Aišku, čia toks muilo burbulas“, - juokėsi keramikė, -  visgi sugalvojau, kad geriau stosiu į Dailės institutą, nes kitur nepriims manęs, nebaigusios jokios muzikos mokyklos, artistė būčiau negraži. Tokios būna paauglių mintys. Norėjau stoti į tapybą, bet tais metas mergaičių į savo kursą programos vadovas nepriėmė. Tada rinkausi tarp tekstilės ir keramikos, o kadangi ir mano krikšto tėvas buvo keramikas, o aš augau pas senelius, kur buvo labai molinga žemė, mes su sese daug lipdydavom. Įstojau paskutiniu numeriu, nes nebuvau tinkamai pasiruošusi. Dvejus metus buvo labai sunku, nes mano bendrakursiai buvo po technikumų, pasiruošę, o atsigavau tik trečiame kurse“, – pasakojo moteris. ,,Kartais sakau, kadangi mano vyras yra dailininkas, kad jis ten tekšt tekšt - ir tapo, ką nori, o štai keramikui dar reikia ir proto turėt: matuot krosnies apimtis, dirbt su nuodingomis glazūromis, be to, tai ir sunkus fizinis darbas“, – apie vyro, dailininko ir buvusio VDA rektoriaus Arvydo Šaltenio bei savo, keramikės, profesijų skirtumus pasakojo A. Jonuškaitė – Šaltenienė.

Skausmo parodose matyti nenorėjo

Paprastai sakoma, kad menininko darbai tam tikra prasme visada atspindi jo sielą. Paklausta apie tai, ar jos gyvenimo įvykiai atsispindi ir darbuose, menininkė sakė, jog keramika jai  visada buvo ir savotiška terapija: ,,Turiu pirmų darbelių, į kuriuos šiandien žiūrėdama  pati stebiuosi, kaip aš  čia sugalvojau taip įdomiai. Tiesa, tarybiniais laikais buvo ir tokių atvejų, kai darbų nepriimdavo į parodą. Latvijoje kažkada dariau sudužusius portretus. Tuo metu turėjau skausmingų išgyvenimų, nes mano sūnelis mirė, po to mano keramika labai pasikeitė, pasidarė kaip gydomoji terapija. Vienas toks profesorius sakydavo: ,,Tu tuos darbus pasidėk palovy“. Tada tokie darbai nebuvo priimtini“, – sakė A. Jonuškaitė – Šaltenienė.

Anykščiuose menininkų pora atostogauja

A.Jonuškaitės – Šaltenienės parodos kuratorius – jos vyras, dailininkas A. Šaltenis, kilęs iš Klevėnų, Anykščių krašto. Menininkų pora turi sodybą šalia Anykščių, kur leidžia vasaras. Keramikė juokėsi, jog parodą Anykščiuose pristato iš esmės dėl to, jog A. Šaltenis šiam kraštui jaučia didelę meilę. Darbus, kuriuos galima pamatyti Anykščių koplyčioje, atrinko ne pati keramikė, o parodos kuratorius A. Šaltenis: ,,Visi žmonės turi tamsiąsias iš šviesiąsias puses. Vaikystės prisiminimai – šviesioji, o darbas, gavęs nacionalinę premiją, tamsus, juodas“, – sakė A. Šaltenis. Dailininkas sakė, jog kuriant ekspoziciją ir atrenkant jai darbus būtina atsižvelgti į vietą, kur ji bus rodoma, dėl to Anykščiuose pristatomi ne tik tamsesnieji, groteskiškų bruožų keramikės darbai, bet ir sentimentalesnieji, švelnesni.

Darbuose – paslėpti simboliai

Keramikės darbuose gausu simbolių – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija apdovanotas menininkės darbas ,,Puota“, kurio fragmentą galima išvysti šiuo metu Anykščiuose eksponuojamoje parodoje, simbolizuoja turtų geismą – centrinė kompozicijos figūra - karūna, aplipdyta monetomis. ,,Šis darbas yra tarsi pasijuokimas iš pinigų noro: karūną graužia vabalai. O aplink karūną eina ,,vargšiukų“ figūros“, – pasakojo A. Jonuškaitė – Šaltenienė. Paklausta, ar tikisi parodos lankytojams sukelti kokių nors emocijų, potyrių, keramikė sakė, kad yra greičiau vedama sau pačiai svarbių idėjų: ,,Kai Kaune dar buvo keramikos muziejus, prisimenu, kad kai kurie žmonės ateidavo, pamatydavo ir sakydavo: ,,Einam greičiau iš čia“. Paprastai nelabai galvoju, kokia bus kitų žmonių reakcija - darbai tarsi savaime atsiranda. Dabar dirbu ir be eskizų, kuriuos anksčiau mėgdavau piešti, pačios rankos kažką daro“, – dalijosi mintimis daugiau nei penkis dešimtmečius keramiką kurianti moteris.

Austėja ŠMIGELSKAITĖ

Palikite komentarą

Sąlygos ir terminai.