Toks rašytojos portretas puošė jos 1946 metais išleistos pirmosios poezijos knygos „Be tavęs“ puslapius.

Vienos produktyviausių ir talentingiausių išeivijos rašytojų Alės Rūtos (Elenos Viktorijos Nakaitės-Arbienės-Arbačiauskienės) kūrybiniame aruode arti trisdešimties romanų, novelių, eilėraščių rinkinių, dramos veikalų, šimtai publicistikos straipsnių. Garsios kūrėjos, lietuvybės puoselėtojos, visuomenės veikėjos išleistos knygos svetur ne kartą buvo premijuotos, Amerikoje ir kitose užsienio šalyse sulaukdavo palankaus įvertinimo.
Gimtajame krašte ilgą laiką Alė Rūta buvo ignoruojama, žeminama, užgauliojama, jos knygos sovietinėje Lietuvoje nebuvo leidžiamos, o užsienyje išleistos lietuvių skaitytojų net nepasiekdavo. Tiktai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šimtu procentu pasikeitė požiūris į šią rašytoją, pradėtos leisti jos knygos, spaudoje pasirodė teigiami, objektyvūs, nebe juodinantys kūrėją rašiniai. 1992 metais Alė Rūta buvo priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. 2006 metais rašytoja buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Savo kūriniuose garbinusi, idealizavusi vaikystės ir jaunystės metų Tėvynę Lietuvą, išgyvenusi dėl jos okupacijos, niekuomet nepamiršusi brangių jos širdžiai vietų ir artimų žmonių, Alė Rūta ne kartą savo knygose minėjo ir Svėdasų krašto vietas...

Kilusi iš Kunigiškių Sklėrių
giminės

Kauno leidykloje „Naujasis lankas“ 2010 metais išleistoje solidžios apimties iliustruotų prisiminimų knygoje „Sklėriai“ (deja, jau paskutinėje), ji rašė:
„ Elena Viktorija Nakaitė-Arbienė (Alė Rūta) – tai aš, vyriausioji iš šešių Emilijos ir Jono Nakų įpėdinių.
Gimiau tėvams po vestuvių pasitraukus į Rusiją nuo Pirmojo pasaulinio karo veiksmų. Manęs laukdama mamutė kentė badą, šaltį, nerimą. Atėjau pasaulin 1915 m. lapkričio 3 d., Petrograde. Rusijoj tėvai išvargo beveik ketvertą metų, iki grįžo po karo Lietuvon.
Buvau silpnas vaikas, net gydytojas patarė nuo antrojo skyriaus neleist bent metus į mokyklą. Neleido pusmetį, bet išverkiau – grįžau ir moksle prisivijau draugus. Pamėgau skaityti, vos tik pradėjau sudėt raides į žodį. Visas trobos kampe lentynėlėj esančias knygas ir knygeles perskaičiau.
Pati rašinėti pradėjau nuo pirmos gimnazijos klasės. Gerai mokiausi, tik antroj klasėj sušlubavau: čiupau tiek skaityti, kad pamokų nebeparuošdavau. Kai klasės auklėtoja iškvietė mano tėvus, susigėdau mamutei tyliai dūsaujant, atsiprašiau ir vėl kibau į vadovėlius. Atsigavau.
Vėliau mokiausi, mokytojavau, ištekėjau, likimas išstūmė iš savo krašto ir štai – silpną vaiką Dievas laiko jau gerokai per 70 metų...Išleidau porą poezijos ir keliolika prozos knygų...“
Būdama labai kukli, apie save ji parašė irgi kuklokai. Užtat kitoms asmenybėms knygoje skiriama žymiai daugiau vietos ir dėmesio. Labai daug ir įdomiai rašytoja pasakoja apie savo senelius – Kunigiškių Sklėrių „genties pagrindą“– Ciprijoną Sklėrių (1844-1928) ir Barborą Girgždytę-Sklėriuvienę (1851-1920), taip pat jų vaikus, tarp jų ir garsųjį akvarelės meistrą, pedagogą Kajetoną Sklėrių (1876-1932), savo krikšto tėvą, tragiško likimo Lietuvos kariuomenės karininką Alfonsą Sklėrių (1890-1941), kuris kartu su kitais kariškiais sovietmečiu „pasitobulinimo kursų“ dingstimi buvo išvežtas į Norilsko lagerio padalinį – Lamos lagerį, kur nuo bado ir patirtų kančių mirė. Žinoma, patys gražiausi, šviesiausi prisiminimai apie motiną Emiliją Sklėriutę-Nakienę (1892-1953). Labai nuotaikingai rašytoja atpasakoja girdėtą istoriją apie savo motulės gimimą balandžio pirmąją Kunigiškiuose, kuomet kūdikio tėvas Ciprijonas Sklėrius net nenorėjo patikėti tokia naujiena:
„Gimė ji Sklėrių troboj, „bobutei“ padedant. Ciprijonas išėjęs į laukus (gal arti, o gal akėti – matyt, buvo graži balandžio pirmoji); tai motutė nusiuntusi vieną iš berniukų pašaukti tėvelio: gandras atnešė ar Dievas davė mergytę!..
Tas galulaukėj – išsižiojęs, pridėjęs delnus prie burnos, jau antrąkart, sušunkąs:
Tėvel, pareik! Gandras mergiotį ataneše!
Ciprijonas sau šypsąs po ūsais, atsismaukiąs kepurę ir atsivėdėjęs iš visų plaučių atšaukiąs:
Aha! Žinau, žinau – aprylius! Neapgausta!..
Berniukas parėjęs namo: tėvelis neklauso. Motutė išsiuntusi kitą:
Tėveli! Motutė prašo – taigi ataik! Nauja mergiote gryčiaj!..
Ap–ryy–lius! – neklauso tėvelis.
Na, bet jam lyg jau ir neramu. Nepasiduoda apgaunamas, bet sugalvoja: pareisiu anksčiau pietų. Beeidamas trečią berniuką susitikęs; tas irgi džiaugsmingai pasakoja – gandras buvęs geras, kadgi gražią sesytę!..Motutė jau ir suvysčiusi, jiems visiems parodžiusi. O tėvelis dar vis:
Aprylius...– šypsena pro ūsus nežymi, gal jau ir abejojąs... „Bet kaip čia galėtų būti?“– galvoja; dar vakar Barbora sukinėjosi po trobą, tvarkė krosnį, šeimininkavo lyg niekur nieko. Dabar šeima, jį per anksti iš lauko atšaukusi, per pietus tik juoksis – apgavę. Bet vis dėlto paspartinęs žingsnius, arčiau namų – vis sparčiau...
Mūsų motina daug kartų nuotaikingai tai pavaizduodavo, nes jos motutė jai augant apie tai vis pasakodavusi. Jau ir gerokai paaugusią Emiliją šeimoj vadindavę „apryliaus mergiote“...
Kaip toliau pasakoja Alė Rūta, jos motina augo Kunigiškiuose, jauna nutekėjo už Jono Nako į Rudžius (Kamajų parapijoj), pagimdė šešis vaikus, viena mergytė maža mirė. Nelengvą dalią patyrė, sunkiai dirbo, anksti ėmė sirgti reumatu ir plaučių išsiplėtimu (dusuliu – emfizema), Rudžiuose numirė 61-erių metų be vieno mėnesio, palaidota Kamajuose, netoli kun. A. Strazdelio kapo. Jauna būdama, nuolat dainuodavo ir giedodavo Kunigiškiuose išmoktas dainas ir giesmes. Labai mėgo šokti, vaidinti vakarėliuose. Dramoje „Tadas Blinda“ klojimo teatre ji suvaidinusi pagrindinį – Blindos mylimosios – vaidmenį.
„Mėgo mamutė skaityti, mėgo dainuoti; matyt, buvo linkusi į poeziją. Turėjo ir atmintį gerą, ir aiškų protą skaičiuoti, gerai nusivokė apie ūkį (mūsų tėvas buvo labai nepraktiškas)...“ Alė Rūta prisiminė ir tai, kad jos motina labai mėgo skaityti, deklamuoti Maironio ir Antano Baranausko eiles, dainuodavo arba giedodavo šių poetų žodžiais sukurtas dainas bei šventas giesmes.
„Motina mums nedėstė jokių auklėjimo teorijų, nes pati jų nežinojo (gal tik natūraliai nujautė). Niekada primygtinai nesakė: daryk taip ar taip nedaryk. Nes gal būtų ir nemokėjusi paaiškinti kodėl. Bet savu pavyzdžiu ir su meile tą pavyzdį rodydama, įtaigojo daugelį moralinių vertybių, kurias pati buvo paveldėjusi iš tėvų ir kurias savame gyvenime praktiškai pritaikė: gailestingumą, Dievo meilę, dosnumą, atlaidumą, sąžiningumą, darbštumą“,- knygoje „Sklėriai“ įtaigiai perteikė savo prisiminimus Emilijos Sklėriūtės-Nakienės dukra Elena Viktorija Nakaitė, pasirašinėjusi savo kūrybą Alės Rūtos slapyvardžiu.

Nepamiršti mokslo metai
Kunigiškių mokykloje

Yra knygoje „Sklėriai“ ir tokios eilutės:
Motina „Rudžiuose...pragyveno beveik du trečdalius viso savo gyvenimo; bet mums ji daugiausiai pasakodavo apie Kunigiškius ir Svėdasus, apie savo tėvelius ir krikšto tėvą Vaižgantą, apie jo knygose aprašytas jai labai pažįstamas vietas bėgiojant vaikystėj: Popšutę, Valiulio kalnelį, Juodžiaus kalną (ar kelmą...). Pasakodavo taip vaizdžiai, kad ir mums tos vietos liko tarytum pažįstamos ir, žinoma, įdomios, mielos...“
Elenutė vaikystės prisiminimuose išsaugojo keliones su motina iš Rudžių į Kunigiškius, todėl ir šioje knygoje vis minimos ir tos kelionės, ir pakeliui matyti vaizdai:
„Antrojoje „Pragiedrulių“ dalyje „Vaduvų kraštas“ (1920) aprašytos Popšutė, Juodžiaus kelmas ir kitos vietovės mano motinai buvo gerai žinomos; jas mums, vaikams, rodydavo ir apie jas pasakodavo, kai arkliuku važiuodavom į Kunigiškius aplankyti senelio. Rodydavo ir Malaišius – Vaižganto gimtąjį kaimą, kuriame buvo pastatytas kuklus paminklas kunigui bei rašytojui. Su motina esam aplankiusios J. Tumą-Vaižgantą Kaune, kai buvau 6-os klasės gimnazistė. Važiuojant iš Rudžių kaimo (Kamajų valsčius) į Kunigiškių k. (Svėdasų vlsč.) – tik 12 kilometrų, bet kelionė buvo prisodrinta mamutės pasakojimų, gražių apylinkių (kalnelių, pakalnių, piliakalnio, miškelių) aprodymų; užtat kelionė niekada nebuvo nuobodi. Iš Rudžių į Rokiškį – apie 15 km, bet kelionė arkliu atrodė ilga, nes pabosdavo, o žiemą ir sušaldavom.
Kunigiškiai išsidėstę lygumoje, tačiau apylinkės labai įvairios ir gražios. O Svėdasų ežeras, bažnyčia ant kalnelio! Nuostabios vietos…”
Dukrai ir kitiems namiškiams Emilija Sklėriūtė-Nakienė su pasididžiavimu vis pasakodavusi, kad jaunas, vos 23 metų kunigėlis Juozas Tumas tuoj po primicijų Svėdasų bažnyčioje ją pakrikštijo. Ir ne tik pakrikštijo, bet tapo ir Emilijos krikšto tėvu…
Alė Rūta ir šioje knygoje, ir kitur spausdintuose prisiminimuose užsimena, kad apie 1923-1924 metus antrą skyrių ji lankė Kunigiškių pradžios mokykloje. Tuomet gyveno pas motinos tėvą (savo senelį) Ciprijoną Sklėrių. Senelė Barbora jau buvo mirusi, tai mergaitę globojo motinos sesuo Teofilė Sklėriūtė-Matulionienė, ,,drauge su savo vaikais valgydindavo, išleisdavo į mokyklą, kuri buvo pačiame ilgo kaimo gale, grįžus vėl prižiūrėdavo, ar sotūs, ar pamokas ruošiame, vakare paragindavo ilsėtis…”
Iki pat Alės Rūtos gyvenimo saulėlydžio liko šviesiausi prisiminimai apie kunigiškietį senelį Ciprijoną Sklėrių:
„O senelį tada matydavau kasdien – valgant vis gale stalo, arba kieme ką dirbinėjantį ar vakarais bei šventadieniais laikraštį skaitantį. Mums, vaikams, jis būdavo geras, maloniai pakalbindavo; grįždamas iš turgaus, miestely nupirkęs po riestainį ar saldainį parveždavo, lygiai padalindavo. Niekad jo pikto nemačiau, negirdėjau šūkaujančio, barančio šeimyną…”
Rašytoja prisiminė senelį uoliai namuose besimeldžiantį ir vaikus poterių bemokantį. Prisiminė ir tai, kaip gražiai jis traukdavo šventas giesmes, ne veltui giedodavo Svėdasų bažnyčios chore. Jo išsilavinusių sūnų - Kajetono, Alfonso, Povilo - draugai, kuriems teko senelio balsą girdėti, sakydavę, jog jei Ciprijonas būtų gyvenęs kitomis sąlygomis ir būtų gavęs muzikinį išsilavinimą, tai jo balsas galėjęs prilygti Kipro Petrausko ar net paties Šaliapino balsui.
Kai spaudai buvo ruošiama iliustruotų prisiminimų knyga „Sklėriai“, Kunigiškiuose, Malaišiuose, Svėdasuose 2008 metais lankėsi, daug vaizdų fotografavo Alės Rūtos dukra, dailininkė Rasa Arbas-Chamberlain.

Tuomet ji užsuko ir į buvusią Kunigiškių pradžios mokyklą, kurioje po restauracijos darbų veikia Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus. Iš JAV atvykusiai menininkei buvo įdomu pamatyti atkurtą senovinę klasę, kurioje teko mokytis jos motinai. Rasa džiaugėsi, kad muziejuje yra įamžintas Alės Rūtos atminimas, parengta ekspozicija, jos pavardė įrašyta tarp žymiųjų Kunigiškių pradžios mokyklos mokinių muziejaus Šlovės lentoje.
Po šio dailininkės vizito iš JAV atkeliavo net kelios Alės Rūtos knygų siuntos, kurias muziejui dovanojo pati rašytoja bei jos dukra Rasa. Buvo padovanota ir apie Sklėrių giminę pasakojanti iliustruotų prisiminimų knyga, kurios apipavidalinimu ir dizainu pasirūpino Rasa Arbas-Chamberlain. O 2015 bei 2018 metais Kunigiškių muziejuje lankėsi kita rašytojos Alės Rūtos dukra, Lietuvoje gyvenanti vertėja, kultūrininkė Vijolė Arbas. Pasak viešnios, viešnagės muziejuje palieka malonių prisiminimų, gerų įspūdžių, nes akivaizdžiai matoma, kaip čia, Kunigiškiuose, saugomas ir gerbiamas Alės Rūtos atminimas.

Alės Rūtos vardas –
„asmeniniais sumetimais“

Apie savo kūrybinį kelią Alė Rūta taip yra rašiusi 1994 m. išleistame autobiografiniame leidinyje „Egzodo rašytojai“:
„Rašytojo kelias nėra lygus ir lengvas – niekur, niekam; moteriai gal ypač akmenuotas.
Rašyti pradėjau gimnazijoj, Rokišky. Šviesus literatūros mokytojas Petras Rapševičius, mūsų auklėtojas, pastebėjo mano rašinius, paskatino...
Klaipėdos pedagoginio instituto jaunas lietuvių kalbos lektorius Andrius Ašmantas irgi patarė daugiau rašyt ir spausdintis. Abu pedagogai per jauni mirę, abiejų atminimas man brangus.
Studijuojant Kauno ir Vilniaus universitetuose didelį įspūdį man darė prof. Vincas Mykolaitis-Putinas: veikė ir jo paskaitos, ir poezija. Mano „plunksna“ išsiliejo užjūry, gyvenimo patirčių ir nostalgijos paveikta. Kūrybinis variklis – gimtoji žemė, mūsų tautos istorija. Kritikai apskritai man buvo „kieti“. Esu dėkinga tik skaitytojams: kelių knygų laidos išsekusios...Turiu paruošusi spaudai poros romanų rankraščius. Norėčiau bent dalį savo kūrybos parodyti visiems tėvynainiams. Turiu per dvidešimt išleistų knygų, dauguma – romanai. Knygoms pasirinkau vardą Alė Rūta ne dėl kokio slaptumo, o šiaip sau – asmeniniais sumetimais...“
Bet iki knygų, išleistų Alės Rūtos slapyvardžiu, dar buvo ilgokas tarpsnis, ilgokas gyvenimo kelias. Tad žvilgtelkime į rašytojos biografiją.
Kaip jau minėjome, vienerius metus jai teko lankyti Kunigiškių pradžios mokyklą. Dar mokėsi Elena Nakaitė Kamajų pradžios mokykloje, o 1934 metais ji baigė Rokiškio gimnaziją. Čia besimokydama priklausė pogrindinei Ateitininkų organizacijai, pradėjo kurti ir spausdinti pirmuosius eilėraščius moksleivių laikraštėlyje. Baigusi gimnaziją, tėvo valia įstojo studijuoti agronomijos į Dotnuvos žemės ūkio akademiją. Bet agronomija jos nesuviliojo, tad mergina netrukus mokslą akademijoje metė ir pradėjo lituanistikos studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Studijų metais dalyvavo Ateitininkų korporacijos „Birutė“ veikloje. Persikėlusi į Klaipėdą, kur buvo atidarytas pedagoginis institutas, 1935-1937 metais ten studijavo ir baigė studijas su pirmąja šio instituto laida, įgijo lietuvių kalbos mokytojos specialybę.
Nuo 1937 metų E. Nakaitė trumpai dirbo Degimų (Mažeikių r.) pradžios mokyklos mokytoja, kurį laiką mokytojavo netoli savo Tėviškės – Juodonių pradžios mokykloje. Besidarbuodama Rokiškio krašte, tapo Lietuvos šaulių sąjungos nare. Persikėlusi į Vilnių, dirbo Pedagoginio instituto Pavyzdinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Kartu tęsė lituanistikos studijas ir 1943 metais jas baigė Vilniaus universitete. Iki 1944 metų dirbo Aukštesniojoje technikos mokykloje lituanistikos lektore.
Prieškario metais ji bendradarbiavo spaudos leidiniuose „Naujoji Vaidilutė“, „Ateities spinduliai“, „Naujoji Romuva“, „Studentų dienos“, kur rašė literatūros, kultūros klausimais, spausdino pirmuosius literatūrinius prozos ir poezijos kūrinius. Už eiliuotą vaidinimą „Žiogas ir skruzdė“ 1942 metais jaunajai autorei buvo paskirta žurnalo „Žiburėlis“ premija ( vėliau kompozitorius Viktoras Kuprevičius sukūrė muziką ir ši operetė išpopuliarėjo).
1944 metais ji pasitraukė į Vakarus, trumpai mokėsi Vienos (Austrija) universitete, dirbo vaikų darželyje. Gyvendama Vokietijoje, Elena debiutavo 1946 metais Štutgarte išleista poezijos knygele „Be tavęs“ ir 1947 metais pasirodžiusia novelių knyga „Likimo kelias“. Rimtai galvodama apie literatūrinį kelią, 1946 metais įstojo į Lietuvių rašytojų draugiją tremtyje.
1948 metais apsigyveno JAV – iš pradžių Detroite, paskui, po ketverių metų, persikėlė į Kaliforniją, įsikūrė Santa Monikoje, kur sulaukė ir gyvenimo saulėlydžio.
Gyvendama Amerikoje, dirbo įvairius darbus, o laisvalaikį skyrė kūrybai, visuomeninei ir kultūrinei veiklai. JAV lietuvių spaudoje skelbė straipsnius visuomeninio gyvenimo bei kultūros temomis, rašė recenzijas apie naujas knygas, spektaklius. Savaitgalius ji skirdavo lituanistinėms mokykloms, kur dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Alei Rūtai teko dirbti Los Andželo Lietuvių bendruomenėje, tris kadencijas ji buvo Lietuvių rašytojų draugijos valdybos narė ir valdybos sekretorė, organizuodavo renginius, tvarkė dokumentų archyvą, savo namuose priiminėdavo svečius – JAV ir Lietuvos menininkus. Surinkusi gausią knygų kolekciją, padovanojo ją Rokiškio Juozo Keliuočio viešajai bibliotekai ir Maironio lietuvių literatūros muziejui. Beje, pastarasis muziejus saugo ir Alės Rūtos laiškus, nuotraukas, dokumentus, kai kuriuos asmeninius daiktus. Šios rašytojos dovanotomis knygomis šiek tiek praturtėjo ir Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus.
Buvo ištekėjusi, vyras dailininkas, architektas Edmundas Arbačiauskas-Arbas (1915-2004). Sutuoktiniai užaugino tris vaikus: vertėją, kultūrininkę Vijolę Arbas, dailininkę Rasą Arbas-Chamberlain ir mokslininką, gydytoją neurobiologą Edmundą Arimantą Arbą (1950-1995), kurio gyvybės siūlas nutrūko besimaudant Meksikos pajūry...
Alės Rūtos kūrybos tematika – prarastoji Tėvynė ir joje likę brangūs kenčiantys žmonės, nostalgija ir meilė gimtajam kraštui, žmogaus ir gamtos ryšys, pilietinė ir moralinė tautiečių laikysena, patriotiškumo aukštinimas, Lietuvos partizanų ir tremtinių likimai ir daugelis panašių dalykų. Atskleidžiamos rašytoją Alę Rūtą jaudinusios problemos, keliamos bendražmogiškos ir mūsų tautai reikšmingos vertybės. Jos širdyje, gyvenime ir kūryboje pats brangiausias žodis visada buvo Tėvynė Lietuva...
Rašytoja savo pažįstamiems, kūrybos gerbėjams ne kartą tvirtino, kad gyvenanti po angelų sparnais. Mat sulaukusi garbingo amžiaus ir dar galinti rašyti. Tiesa, jau gilioje senatvėje ji beveik visiškai apako ir tik artimiausių žmonių padedama galėdavo perskaityti ir rašyti laiškus, skaityti spaudą, prisėsti prie kurio nors rašomo savo kūrinio.
Amžinybėn rašytoja Alė Rūta iškeliavo Santa Monikoje (Kalifornija), eidama 97-uosius metus 2011 metų gruodžio 31-ąją...

Nekaltai apkaltinta saviškių

Rašytoja nuolat sulaukdavo visokiausių kaltinimų, nepagrįstų įžeidimų, užgauliojimų. Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę garbinusi kūrėja sovietinėje Lietuvos spaudoje buvo vadinama „tautos prieše“, „išdavike“, „fašistų parsidavėle“, užsienyje išleistos ir gerai ten įvertintos Alės Rūtos knygos jos Tėvynėje „maišomos su žemėmis“, kritikuojamos, išjuokiamos.
Kaip bebūtų keista, tačiau labai negražių atsiliepimų, tiesiog kaltinimų sulaukta net iš artimų giminaičių. Antai pusbrolis Algirdas Matulionis, buvęs aktyvus komunistinis veikėjas, dirbęs Miškų ūkio ministru, išspausdino žurnale „Mūsų girios“, paskui laikraštyje „Literatūra ir menas“ straipsnį „Sugrįš mano sūnūs“, o 1987 metais šis rašinys pasirodė „Vagos“ leidyklos išleistoje A. Matulionio knygoje „Girių prieglobstyje“.
Keletą eilučių iš šios knygos norisi pacituoti:
„...Sugrįžome, tėve. Sugrįžom, motuše. Visi penki ir sesuo Nataliutė. Kartu su tarybine liaudimi kovojome prieš okupantus, prieš fašizmą. Ne kartą mirčiai į akis žiūrėjom. Gal likimas lėmė – išlikom.
Grįžom, bet jūsų neradom Kunigiškiuose, tėviškėj mieloj. Ten kapinynas – trobesiai sudegę. Storuliai apanglėję klevai ir liepos liudijo, kad jūsų nebėra. O jūs ten, netoli Svėdasų, pušynėlyje, tarp smiltelių...
Buvo kam užtarti ir jus, tėve, nes niekam blogo nebuvot padarę. Tačiau neužtarė jūsų švelnioji Elenutė, nes Vilniuje paklodes draskė sužeistiems okupantams tvarstyti, nebuvo kada jai rūpintis savo tetulyte. Be to, giminėms žemės vis buvo maža, jei jūs būtumėt likę, jūsų žemės nebūtų užvaldę...
Kai tarybinė kariuomenė priešo armijas ėmė triuškinti ir kai skudurų okupantams tikrai trūko, Elenutė persirito per vandenyną, ten pasivadino Rūta ir pradėjo kurti nostalgiškus romanus apie „paklydusius“ brolius – rašytoja tapo“...
Daug ten visko prirašyta ir Alės Rūtos, ir jos tėvų adresu, išliejant visą pagiežą, apkaltinus nebūtais dalykais. Kaip rašytoja pasakoja knygoje „Sklėriai“ ir kitose, karo pradžioje visi penki broliai Matulioniai pasitraukė į Rusiją, nes labai jau buvo pasireiškę komjaunuoliškoje ir komunistinėje veikloje, tad likti jiems buvo pavojinga. Vėliau broliai kovojo prieš vokiečius Raudonojoje armijoje, 16-osios lietuviškosios divizijos sudėtyje. Kai jie bėgo iš Kunigiškių ir Lietuvos, nepasirūpino senų tėvų likimu. O šie – Antanas ir Teofilija Matulioniai – buvo areštuoti, paskui baltaraiščių sušaudyti. Taip kai kas atkeršijo seniems tėvams už „raudonuosius“ jų sūnus. Alės Rūtos tėvai Emilija ir Jonas Nakai kurį laiką rūpinosi Kunigiškiuose be priežiūros paliktais Matulionių namais ir ūkiu, nes likusius be žmonių globos juos galėjo perimti okupacinė vokiečių valdžia. Bet, užuot sulaukę dėkingumo, buvo kaltinami žemės „užgrobimu“, girdėjo grasinimus ir skaitė pagiežingus rašinius spaudoje. Vėliau motina dukrai rašytame laiške guosis, kad, ruošiantis perlaidoti sušaudytų Antano ir Teofilijos Matulionių palaikus Svėdasų kapinėse, pas juos atvažiavęs Algirdas Matulionis ir kaip koks teisėjas užsipuolė, barėsi, uždraudė ne tik dalyvauti sesers ir jos vyro palaikų perlaidojimo iškilmėse, bet ir į Kunigiškius „koją įkelti“...
Kai po daugelio metų, lankydamasi Lietuvoje, Alė Rūta Vilniuje susitiko su tų rašliavų autoriumi, smarkiai paliegusiu Algirdu Matulioniu ir ta skaudžia tema pasišnekėjo, jis nė negalvojo atsiprašyti už rašytojos bei jos tėvų įžeidimą, mestus kaltinimus. Ligotas žmogus vėl kartojo savo tiesą, kažkur girdėtus, kažkokių liežuvautojų išsakytus įtarimus, šmeižikiškus kaltinimus. Ir netgi pasisiūlė užrašyti ir padovanoti jai tą knygą „ Girių prieglobstyje“ su paskvilišku rašiniu „Sugrįš mano sūnūs“. Savaime suprantama, Alė Rūta to „malonumo“, tokios „dovanos“ atsisakė. O jau sugrįžusi į Ameriką, po trijų mėnesių, iš spaudos ji sužinojo, kad pusbrolis Algirdas mirė vėžiu ir buvo iškilmingai valstybės lėšomis palaidotas...

Vytautas BAGDONAS

Palikite komentarą

Sąlygos ir terminai.
  • lietuvis

    Nuoroda

    Verta pagirti V.Bagdono rašinius apie garsius žmones. Kiek pririnkta įdomių faktų, kiek skaitytojams pateikiama nežinomų istorijų. Ačiū žurnalistui ir Anykštai. Daugiau tokių rašinių. Būtų galima tuos visus rašinius apie garsenybes išleisti net atskira knyga.

    Prieš 3 savaičių
  • Vokietis anglui

    Nuoroda

    Nereikia nusišnekėti ir niekus rašinėti. Sovietmečiu daugelis kitaip rašydavo, pasižiūrėkime pačių garbingiausių, nusipelniusių Lietuvai žmonių kūrybą, palyginkime ką jie rašė anksčiau, ką dabar rašo. O Alę Rūtą juodino net artimiausi giminės pusbroliai Matulioniai.

    Prieš 3 savaičių
  • anglas

    Nuoroda

    Koks veidmainis ponas Vytautas Bagdonas-nejaugi jis mano,jog niekas jau nebepamena ką apie garbiąja rašytoją jis prieš kelis dešimtmečius rašinėdavo "Kolektyviniame darbe"?

    Prieš 4 savaičių