Anykščių rajono delegacija prie tanko, kuris Klecko nuo fašistų nevadavo. Jis debiutavo parade Berlyne, sąjungininkams švenčiant pergalę prieš Vokietiją 1945 metais.

Baltarusija Anykščių rajono savivaldybę masino kaip muses cukrus. Per nušalintojo mero Kęstučio Tubio kadenciją į šią šalį nuolat vyko delegacijos, kurių sudėtyje, regis, buvo visi, kas mylėjo Tubį ir turėjo, pasak dabartinio mero Sigučio Obelevičiaus, sveikas kepenis.
Prieš rinkimus ,,Anykštos“ redakcijos duris vėl atradus politikams, turėjau vieną vienintelį pageidavimą - laimėjus rinkimus, pasiimti mane į Klecką.
Pilietine pareiga ir žurnalisto garbės reikalu laikau anykštėnams papasakoti, kas tokio nepaprasto yra toje Baltarusijoje, kad ten, beveik kaip maršrutiniai autobusai, kursavo Savivaldybės ,,mikriukai“.

Delegacija – nedidelė, bet vertinga

Liepos 1-ąją pusę devintos iš savivaldybės kiemo paslaugaus vairuotojo Gražvydo vairuojamas ,,mikriukas“, prikrautas šakočių, suvenyrų, perrištų baltarusių vėliavos spalvų juostelėmis, maišeliais su ,,Gamtos pilnatvės“ muiliukais ir raudonos spalvos produkcija iš kadaise buvusios didžiausios Anykščių gamyklos, kurią darbuotojų skaičiumi dabar jau senokai yra praaugęs memorialinis rašytojų muziejus, susiruošė pajudėti iš Anykščių.
Už ryšius su užsieniu atsakinga Savivaldybės specialistė Kristina Kiaušaitė išdalijo rusiškas programas, kad keliaujame į šventę, kuri vyks ,,v ramkach“ Baltarusijos 75 –mečio nuo išvadavimo iš fašistinių gobikų programos. (,, V ramkax“ verčiama ,,rėmuose“, - informacija tiems skaitytojams, kurie gimė nepriklausomoje Lietuvoje ir nebemoka rusiškai, nors poetas Vladimiras Majakovskis yra rašęs, kad rusų kalbą verta išmokti vien dėl to, kad šia kalba kalbėjo didysis Leninas ,,Ja russkij vyučil tolko za to, čto im razgovarival Lenin!“ – atsiprašau, bet rusiškus žodžius rašydama lotyniškais rašmenimis jaučiuosi taip, tarsi revanšuočiausi už penkiasdešimt metų, kuomet, po 1863 metų sukilimo, turėjome rašyti kirilica). Kristina, be kita ko, priminė ir žodžio ,,uzkakaleika“reikšmę. Esą tai gali būti reikalinga, kad tinkamai reprezentuotume Anykščius ir atsisveikindama pamojavo rankele.
Nedidėlėje, bet patrauklioje delegacijoje (aliuzija į lenkų kalbą neatsitiktinė - ,,ne vielka, no bardzo pšijemna“, nes Klecko kraštas iki karo buvo Lenkų valstybės sudėtyje, o tai, kaip vėliau įsitikinau, paliko atspaudą ne tik baltarusių pavardėse, bet ir charakteryje) buvo Anykščių rajono mero pavaduotojas Dainius Žiogelis, UAB ,,Anykštos redakcija“ direktorė – vyriausioji redaktorė Gražina Šmigelskienė, tai yra aš, ir kviečiančiosios šalies pageidaujama kultūrinė programa. Tai yra jos atlikėjai – Lietuvos nacionalinės operos baritonas Tomas Tuskenis, kuris dar yra ir Anykščių menų centro direktorius, bei akompanimeisteris, Anykščių muzikos mokyklos mokytojas Stanislovas Aglinskas.
Vicemeras D. Žiogelis mero Sigučio Obelevičiaus buvo paskirtas delegacijos vadovu, o mane, kaip vėliau paaiškėjo, į delegaciją politikai įrašė ne kaip žurnalistę (o buvo juk žadėję, žalčiai), kad parašyčiau mokesčių mokėtojams, kas veikiama tokių išvykų metu, bet kaip Anykščių Vadovų klubo narę.
Tačiau bendrovė, kuriai jau trisdešimt metų vadovauju, yra redakcija. O geras kolūkio pirmininkas gali pakeisti ir traktorininką. Todėl Klecke elgiausi kaip žurnalistė. Taip gimė šis straispsnis.

Klecke pasitinka tankas

Kuo giliau į Baltarusiją, tuo daugiau slaviškos dvasios. Pirmiausia į akis krinta tvoros. Retas sklypas aptvertas vienodo ornamento tvora, o dar retesnis - be mėlynos fragmento.
Ne kartą Savivaldybės delegaciją šiais keliais vežęs Gražvydas atkreipia dėmesį į gatvių pavadinimus: ,,ul. Lenina“, - skaitau. Pakelėje stovi garvežys. Ne šiaip garvežys, o garvežys - paminklas su raudona žvaigžde ,,ant kaktos“.
O susigiminiavusio su Anykščiais Klecko prieigose mūsų laukia tankas. Išlipame bendrai fotografijai... D. Žiogelis paaiškina, kad tai ,,IS”. Tai yra tankas, pagamintas 1945 – ųjų pavasarį ir pavadintas Josifo Stalino garbei. Tuometinis rusų ginkluotųjų pajėgų stebuklas, bet taip ir nesuspėjęs stoti į realius mūšius.
Bala nematė tų ginklų. Tačiau baltarusių noras švęsti pergalę , ypač kai žinai, kad Antrajame pasauliniame jų žuvo 3,2 milijono, tad tai viena labiausiai nuo karo nukentėjusių tautų, man šventas – laisvai galėčiau susimušti su kokiu patriotu, jeigu tas tvirtintų, kad abi kariaujančios pusės buvo vienodos. Aš – rusų pusėje. Fašizmą ir nacizmą laikau kur kas blogesniais jau vien dėl idėjų prigimties. Pagarbiai surenku vėjo išblaškytas raudonų gvazdikų puokštes ir padedu po vikšrais.
Bet vis tiek labai gaila, kad, išvadavę nuo fašistų Baltarusiją, rusų tankai taip ir nesugrįžo namo.
Įvažiuodami į miestą dar praleidžiame antį su ančiukais. Kiek kartų per tris buvimo Klecke dienas bevažiavome ta gatve, tiek kartų ši jauna mama su gausia šeimyna marširavo važiuojamąja dalimi, stabdydama eismą, bet, regis, niekas dėl to nepyko.

Klecką valdo Lodyga

1127 metais įkurtame Klecke gyvena apie 11 tūkstančių, o rajone- apie 27 tūkstančius žmonių. Taigi, dydžiu Kleckas ir Anykščiai tikri broliai.
Klecko vykdomojo komiteto pirmininkas, arba tiesioginė valdžia, kuri skiriama Aliaksandro Lukašenkos (jau pirmąjį vakarą susėdus už stalo baltarusiai tyliai šnibždėjosi, kad vadovo nėra, nes jį staiga išsikvietė pats Aliaksandras Grigorijevičius) yra taip pat kaip ir mūsiškis : Vykdomojo komiteto pirmininko pavardė - Lodyga.
Informacija apie sutapimą, kad prieš šimtą metų Anykščius nuo bermontininkų ir bolševikų išvadavo jo bendrapavardis generolas Kazimieras Ladiga, kurio anūkas Tomas Ladiga dainuoja ne prasčiau už Tomą Tuskenį, be to, yra dar ir profesorius, Anatolijų Michailovičių per vieną vakarienę paskatina paatvirauti, kad jis taip pat mėgstąs dainuoti.

Patiekalai trimis aukštais

Taip organiškai pasakojimui apie Anykščių delegacijos viešnagę perėjus prie vaišių, išsklaidysiu pavydžiųjų ,,Nykščiuose“ dirbančių teologų ir statybininkų įtarinėjimus bei nuraminsiu įtarųjį Anykščių merą S. Obelevičių, kuris prieš kelionę įspėjo, kad reikia pasitikrinti kepenis.
Neneigsiu. Jeigu būtų noras, iš Klecko miškų ūkiui prilausančios vilos, kurioje buvome apgyvendinti, buvo galima neišeiti ne tik tris dienas, bet ir tris savaites.
Baltarusiai, kaip visi svetingi rytiečiai, svečių prie stalo be trijų karštų patiekalų, o vietoj deserto – karštų blynų, nesodina. Kupinos lėkštės ant stalo kraunamos trimis sluoksniais, vaisius įterpiant vazose ant aukštų kojelių, o duoną - į plyšelius tiesiog po ranka. ,,Peilių nėra, nes, jaukiau... kad būtume savesni“, - paguodė stalo kaimynas, kai bandžiau šakute kaip nors sutrupinti apetitišką šašlyko gabalą.
Maistas šviežas, patiekalai nematyti. Esu su delegacijomis puotavusi Rytų kraštuos - Maskvoje, Ukrainoje, vaišingumu garsėjančioje Gruzijoje. Net kazokų krašte Gukove per angliakasių vadovų surengtą priėmimą tarptautinio žurnalistų seminaro dalyviams puotų prabangą mačiau. Tačiau taip skaniai niekur nevalgiau.
O tarp viso to – balti, skaidrūs, grakštūs ir aukšti buteliai... Teatleidžia man visamatantis Veryga... Bet vynas pasirodydavo tik po kokio trečio tosto. Mat tarp trylikos už stalo susėdusių delegacijų atstovų (be anykštėnų, į Balatarusijos Nepriklausomybės 75- metį buvo atvykę paminėti gruzinai iš Telavio miesto bei rusai nuo Pamaskvės - Kaširo) buvau vienintelė moteris. O save gerbiantis slavas vyno juk negeria. Beje, antrą dieną mano vertė pradėjo kilti – šeimininkai ėmė sakyti, kad esu garbinga viešnia, prasitarė žinantys, kad esu buvusi Seimo narė.
Po du kartus per dieną vyko vaišės ir vis kitose vietose, pradedant daržovių fabriku, sūrių gamykla ir baigaint žemės ūkio įmonės vila. Ir kiekvieną vakarą skambėjo gyva muzika, ,,Pesniary” ir ,,Siabry“ dainas dainavo kultūros namų darbuotojai (ir iš kur jų tokia sveikata – dieną scenoje, vakare – baliuje) , o delegatai sunkiai galėjo atplėšti akis nuo gražuolių baltarusių palaidais plaukais – supintum tuos plaukus į kasą, permestum per petį, apvilktum siuvinėtu sarafanu plačiom rankovėm ir liktų liūdėti žmonos ir mylimosios Gruzijoje bei Rusijoje. Lietuvoje tai neliktų, nes aš grįžusi papasakočiau.


Per tostų gausą, o kai kurie tęsėsi ir po dešimt minučių, sunku spėti kąsnį gerai sukramtyti. Gėrėme už tėvynę, už draugystę, už moteris, už kultūrą, už tai, kad nebūtų karo, už... vienu žodžiu, už visus šios ir ne šios žemės tvarinius ir tų tvarinių padarinius, beje.
Mažiausiai iškalbūs, sakydami tostus, pasirodė gruzinai. Regis, jie labai nesidžiaugė ir rusais, kurie vis kėlė ir kėlė bokalus už tai, kaip gera, kad, vykstant į Baltarusiją, jiems nereikia vizų. Tačiau nors puotos truko po trejetą ar penketą valandų, nauji buteliai ant stalo nesirodė, o jau pastatyti beveik netuštėjo. Įdėmiau įsižiūrėjusi, pastebėjau, kad mus priimantys baltarusiai, ypač aukštesnio rango, į stikliukus sau pilasi mineralinį ir nesidrovėdami lenkia bei kitus ragina gerti ,,iki dugno“. Štai tau ir stereotipas apie alkoholį mėgstančius slavus.

Floristinių kilimų idėją parsivežė iš Anykščių

Liepos 3-ąją, šventės dieną, aikštė priešais Klecko vykdomąjį komitetą buvo nuklota floristiniais kilimais.
,,Prieš keletą metų nusižiūrėjome iš jūsų“, - kalbėjo baltarusiai, kurių delegacijos per šv. Oną lankosi Anykščiuose.
Idėja tiesti gėlių kilimus buvo mūsų, todėl vicemerui D.Žiogeliui buvo patikėtos vertinimo komisijos pirmininko pareigos.
Kilimai Klecke klojami tuo pačiu principu, kaip ir Anykščiuose, - išradingumą ir sumanumą čia taip pat demonstruoja darbo kolektyvai, mokyklos, darželiai. Pristatydami kilimus, kleckiečiai rengiasi tautiniais drabužiais, vaikai deklamuoja eiles. Kilimai mažesni nei mes įpratę, ryškesnių spalvų. Dominuoja aiškus siužetas – išdėlioti tankai, gandrai, žvaigždės, datos.
Mūsų vicemeras, rinkdamas gražiausią kilimą, kapituliavo prieš pradinukę – vienu atokvėpiu išbėrusi eilėraštį apie taiką, tėvynę ir šviesų rytojų, mergaitė taip giliai atsikvėpė, kad D. Žiogelio nuomonė, kas paklojo gražiausią kilimą, iš karto sutapo su šeimininkų nuomone.

O mes, spėju, nuvogėme ,,Obuolines“

Kokia šventė be mugės? Ta proga aš išsikeičiau 80 euriukų. Procesas nebuvo paprastas. Banke gal tris kartus aparatu ir lupa tikrino mano eurus, o keisdami gruzinų dolerius pasiūlė mažesnį rublio kursą, nes banknoto spalva kasininkei pasirodė kažin kokia ne tokia.
Aš tikėjausi mugėje nusipirkti kokį pašvaitalą arba siuvinėtą rankšluostį. Baltarusių rankšluosčiai, kuriuos jie tiesdavo ant lentynėlės po ikona, labai gražūs. Jie ryškesni nei mūsiškiai, siuvinėti kraujo raudonumo siūlais, bet iš tų pačių žvaigždžių, susipynusių svastikų ir paukščių, lelijų ir rožių. Na, rožių motyvų gal kiek ir daugiau... Tačiau ar tai kliūtis?
Iš vakaro buvome nugabenti į vieną atokų kaimą, kuriame įsikūręs amatų centras.
Panašų darinį buvau mačiusi Gruzijos Pankisio slėnyje, į kurį po Grozno šturmo buvo perkelti čečėnai. Amatų centrų (mūsų menų inkubatorių pirmtakų) esmė nukopijuota iš skandinavų. Turėtų rinktis į tokias vietas (įtariu, bet patalpos atrakinamos, kai atvažiuoja turistai ir tikrintojai) bendruomenės mokytis tradicinių amatų, bendrauti, kelti kompiuterinį raštingumą. Tai esą kuria palankią aplinką, naujas darbo vietas, pritraukia į negyvenamas vietas žmones. (Plačiau apie vizijas skaityti projektų aprašymuose).
Klecko rajono amatų centras kompiuterių neturi. Tautiniais drabužiais vilkintys centro darbuotojai po šimtametėmis gūniomis ir rankšluosčiais tarp antikvarinių rakandų, išdėliotų rudu pinoteksu nuterlintuose apvalių rąstų ,,menėse” mums atvykus neatkeldami galvų mokė gal net keturis vaikus siuvinėti ir iš šiaudų verti sodus,
Susižavėjau kryželiu siuvinėta Dievo Motinos ikona. Būčiau nepagailėjusi pusės algos. ,,Negaliu parduoti, nebaigta...“, - aiškino baltarusė. Susitarti, kad atsiųstų, kai pabaigs, nepavyko. Gal ta viena, pradėta kaip pavyzdys, ir tebėra...
Eidama į Klecko mugę, prisipažinsiu, svajojau apie tokią ikoną.
Deja, nepavyko išleisti ne tik 220, bet ir 1 rublio, nes mugėje nebuvo nei amatininkų, nei amatų, nei menų.
Apytuštėje gatvėje rikiavosi vietos konditeriai, sūrių ir sulčių gamintojai, liaudies ūkių atstovai ir dar dievai žino kokių bendruomenių nariai. Jie neprekiavo, o garsiai dainavo častuškas, kvietė pašokti, grojo armonikomis ir balalaikomis, siūlė nepasididžiuoti, užsukti į jų palapines ir imituotus blindažus, paragauti vaišių ir vis pylė baltos... Čia aš gavau ypatingą dovaną – net nesupratau, kaip ant rankų atsidūrė keptas paršelis ir ėmė spragsėti fotoaparai. Laimei, susizgribau išsitraukti telefoną ir paprašiau ,,klaptelti“. Be daiktinio įrodymo, kas patikėtų, kad buvau apdovanota visu paršu. Tokiu mažuliuku, rudu, ištiesusiu laibas kojytes ant nuostabiojo siuvinėto rankšluosčio.
Tuomet ir supratau, kodėl be mūsų, ,,ispolkomo“ ir vietos laikraščio ,,Da novich peramog“(,,Iki naujų pergalių“) žurnalistų mugėje beveik nebuvo žmonių. Šai iš kur mes parsivežėme ,,Obuolinių“, kuriose rajono seniūnijos daro vaišių stalus, o paskui visi drauge puotauja, idėją.
Taip beragaudami ir užkandžiaudami priarėjome prie centrinės aikštės, kurioje turėjo vykti Baltarusijos 75-oios išlaisvinimo nuo fašistinių okupantų metinės.
Aikštėje degė Amžinoji ugnis, garbės sargyboje stovėjo kariai paradine uniforma ir saliutavo raudonus kaklaraiščius ryšintys vaikai. Pionieriai?
Pasakojimo tęsinį skaitykite popierinėje šeštadienio ,,Anykštoje“

Gražina ŠMIGELSKIENĖ

Palikite komentarą

Sąlygos ir terminai.
  • Nu

    Nuoroda

    Kiek atsiliekam nuo baltarusių

    Prieš 4 savaičių
  • Moika

    atsakymas į: Nu Nuoroda

    Tai kad baltarusiai atsilieka nuo mūsų dešimtmečiais. Jie čia Lietuvoje dirba juodus darbus už centus, ir džiaugiasi kad daug uždirba.

    Prieš 4 savaičių
  • Taigi

    Nuoroda

    Jeigu ES laikoma gerai, sukurta dėl to, kad karo tarp valstybių nebūtų, tai gerai, kad ir rusų tankai neišėjo iš valstybių, dėl to daug metų karo nebuvo, Lenkija negalėjo sugalvoti vėl okupuoti Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos.

    Prieš 4 savaičių
  • Kl

    Nuoroda

    Profesinis klausimas Alesionkai. Koks dar sifilitikas tiek pasiekė, kaip Leninas?

    Prieš 4 savaičių
  • Vinca

    Nuoroda

    A kadu zadama aplunkit visasajungini leudes uke pasekimu paradu maskvoj

    Prieš 4 savaičių
  • Belarusai

    Nuoroda

    dazus gerus Lydoj gamina, mėlynus. Tokie, kaip anfibijos spalvos. Galejo 3 litras parsvezti, jei reiktu kur padažyt. O alus tai niekis - is milteliu. Visa kita pas juos viskas brangiau, nei gera daikta pvz. vokiška nupirktum. Ir viskas is spyžiaus pagaminta, nes Minske turi špyžio liejyklą. Ir dar jie girtis labai moka, geriau už mus.

    Prieš mėnesį
  • Partizanas

    Nuoroda

    Kiek kartų tenai buvo Tubis su Gališanka?

    Prieš mėnesį
  • Nu

    atsakymas į: Partizanas Nuoroda

    Sekretorė kuris ?

    Prieš 4 savaičių
  • Tiklsiai

    Nuoroda

    Prie Tubio dar būdavo tostas už tarybinę miliciją ir jų nelengvą tarnybą

    Prieš mėnesį
  • Mindaugas

    Nuoroda

    Nu skanus straipniukas kaip paršelis. Kinijon reikia kartu nuvažiuoti.

    Prieš mėnesį
  • Ramybės

    atsakymas į: Mindaugas Nuoroda

    Ten tik Beinorytė, iš bėdos sekretorė.

    Prieš mėnesį
  • Atmintis

    Nuoroda

    ...ateina genijai ir vėl išeina. Atėjo Le....as ir pasiliko su nostalgija ... Straipsnis vertas istorijos atminties grąžinimui.

    Prieš mėnesį
  • As

    Nuoroda

    Ant amfibijos vamzdy uzdet ir galėsime fotkintis ...

    Prieš mėnesį
  • Leonora

    Nuoroda

    Siulyciau nuvykt delegacijai i Polocka , ten yra vietu suristu su Lietuva.

    Prieš mėnesį
  • Vida

    Nuoroda

    Straipsnis aiškiai paaiškina ko Baltarusijon Tubis su chebra nuolatos keliavo.

    Prieš mėnesį
  • as

    Nuoroda

    Apie ką šitas tekstas ? Ar parsivežta sutarčių ? Sutarimų dėl bendrų projektų? Naujų idėjų ? Ar tik prisigerta ir prisivalgyta?

    Prieš mėnesį
  • Taigi aha !

    atsakymas į: as Nuoroda

    Paršelis bent jau iki redakcijos parkeliavo? ))))

    Prieš mėnesį