Nebuvau su Vytautu Kernagiu gerai asmeniškai pažįstamas, tačiau jam išėjus, pajutau, kad nebeliko labai artimo ir gero bičiulio. Tokį pojūtį, sprendžiant iš gausių internetinių komentarų, išgyveno tūkstančiai Lietuvos žmonių. Kas lėmė, kad šis žmogus buvo tapęs tarsi kiekvieno mūsų dalimi, savastimi, su kuria taip nelengva dabar atsisveikinti?
Nebuvau su Vytautu Kernagiu gerai asmeniškai pažįstamas, tačiau jam išėjus, pajutau, kad nebeliko labai artimo ir gero bičiulio. Tokį pojūtį, sprendžiant iš gausių internetinių komentarų, išgyveno tūkstančiai Lietuvos žmonių. Kas lėmė, kad šis žmogus buvo tapęs tarsi kiekvieno mūsų dalimi, savastimi, su kuria taip nelengva dabar atsisveikinti?
Vytautas Kernagis buvo bardas-guru, savotiškas pranašas, dainuojamosios poezijos būdu inspiravęs tautinės sąmonės plėtimąsi ir keitimąsi net kelioms Lietuvos piliečių generacijoms – pradžioj okupuotos Lietuvos, vėliau jau išsilaisvinusios. Ir niekas nesugebėjo jo aplenkti. Iš jo buvo galima nebent tik mokytis, juo sekti, ką geriau-blogiau darė daugelis bardų, tarp jų ir šių eilučių autorius.
Prisiminimuose šmėžuoja keli fragmentai:
Mokausi „Vienuolyne“ (A.Vienuolio vidurinėje mokykloje) devintoje klasėje ir klasiokas Gediminas Storpirštis mane nusiveda į „Salomėjką“ (Salomėjos Nėries vidurinė), kur vyks kažkokio Kernagio koncertas. Sausakimšoje salėje Marcelijus skaito eiles, o Vytautas dainuoja. Ekstazė. Asociacijos su bitlais, Visockiu… Grįžęs namo kaipmat susirandu Kukučio balades, o Gedas kitądien parodo pirmuosius akordus gitarai – pirmoji daina buvo grojama vienu akordu „D“, tai – Vytauto Kernagio dainelė „Gražiai gyvenom draugas ir aš, kalbas kalbėjom gliaudėm pupas“. Antroji daina – jau keturiais akordais – „Am-C-E-Dm“ – „Visus gyvulėlius sunku apsakyti“, pagal S.Gedą. Paskui jau kelyje – „tranzuojant“ su visokiais marčėnais, storpirščiais ir gintarais varnais po sovietų Sąjungą – dainuojamas „Purpurinis vakaras“, „Išeinu“, „Milžinai“ ir visas kitas hipiškasis Kernagio folkloras.
Taip ir prasidėjo – po metų jau pats sukūriau pirmąją dainą pagal Marcelijaus eiles „O jeigu aš numirčiau, ar turėčiau sviedinuką“, o po poros metų stojau į lituanistiką Vilniaus Universitete, nes labai patiko šiuolaikinė lietuvių poezija. Tik dabar suvokiu, kad be Vytauto Kernagio dainų viskas tikriausiai būtų buvę kiek kitaip – net Rudnosiuko personažas ir tas buvo įtakotas kukutiškų paradoksų, su kuriais tautą supažindino Maestro.
Vėliau susitikdavom koncertuose, prisimenu kai Mokytojų namuose Vytautinių dienos koncerto metu jis išėjo dainuot po manęs ir publikai pasakė maždaug taip:
Na, Landsbergiukas čia jus labai sugraudino, teks man dabar palinksmint…
Paskutinis susitikimas buvo prieš porą metų, kai vienu metu vykom gastrolių į Ameriką,. Tik į
skirtingus miestus – aš į Los Angeles, o Vytautas į Čikagą. Žinodamas, kad mano bagažo limitas neleis vežtis daugiau vaikiškų knygelių, paskambinau Vytautui ir pasiteiravau ar jis nenuvežtų iki Čikagos keletą pundelių „Arklio Dominyko meilių“ Amerikos lietuviukams. Jis mielai sutiko, sakydamas, kad skrenda trims dienoms ir jokio bagažo nesiveža. Apsilankiau jo kukliam bute Antakalny, pasikalbėjom bičiuliškai. Toks ir liko – ne tik Mokytojas, bet ir „nepasikėlęs“ draugas, kuris niekad neatsisakys padėti…
Man Vytautas buvo ir liko pavyzdžiu šviesaus ir sąmoningai vedančio menininko. Jis žinojo, ką daro ir kodėl. Išskirčiau kelis Vytauto Kernagio kūrybos sąmoningumo aspektus:
Aukšto lygio poezija. Vytauto Kernagio dėka (tiksliau – ir Vytauto Kernagio dėka) Sigitas
Geda, Marcelijus Martinaitis, Onė Baliukonytė ir kt., tapo populiariais liaudies poetais. Taip modernioji poezija buvo integruota į gana uždarą mūsų folklorinę sąmonę; bendrapiliečių suvokimas tapo rafinuotesnis, asociatyvesnis, autoironiškesnis – o tai yra stiprios savimonės požymiai. Tai buvo tarsi langas į modernųjį pasaulį – filmų, spektaklių, muzikos, literatūros… Tokio lygio tekstų kaip „Aš esu Severiutė“ ar „Kukučio baladės“ vėliau nerasime jokių estrados dainininkų dainose, nes jiems tai, ko gero, tiesiog per daug sudėtinga, tai ne jų… O Kernagis buvo to lygio menininkas, gebantis dainomis išversti į paprastų žmonių kalbą Martinaitį, Gedą…
Džiugesys, žaismingumas. Mūsų liaudies kultūra, dainos, o ir estrada dažniau esti
minoriškos, apdainuojančios įvairius skaudulius bei netektis. (Gal išskyrus užstalės „bumčikus“ ar vaikiškas dainas.) Tačiau tautai būtinas ir linksmosios, optimistinės kultūros aspektas, kad nenusigertų ir neišsižudytų. Jis gali būti lėkštas, pagiežingas ir piktas – toks, kokį dažnai matome mūsų televizijų programose. Tačiau humoras gali būti ir nepiktas – absurdiškas, pakeliantis dvasią ir kilnus, net skaistinantis – tokį matome Ukmergės santechniką, neemigravusį į vakarus… Ar V.Kernagio Kansarą, kuris mus moko kokiais žodžiais nereikia kalbėti… Arba tiesiog drugelių gaudytoją, besidžiaugiantį šerno viduriais, surastais gražiam miške… Vytautas mus mokė džiaugtis savimi, savo kraštu, jo paprastuose žmonėse rasdamas poeziją ir gyvenimo prasmę.
Pilietinė sąmonė. Ji Kernagio kūryboje prasideda „Marguose sakaluose“ – ir ypatingą
misiją atlieka Sąjūdžio mitinguose, kai reikia susivienyti ir susivokti, prisimenant paprastus tautos istorijos kodus – kas mes, kam mes. Tada ir B.Brazdžionio poezija tampa manifestine daina, himnu, kurį dainuodami kur nors Katedros aikštėje valstybinės šventės proga įkvepiame tautos stiprybės dvasią. Kai tai dainuodavo Vytautas, prisimindamas jo kūrybinį kelią, tikėdavai, kad jis tai daro iš savęs, o ne iš reikalo – dėl pinigų ar reklamos, kaip dažnokai elgiasi daugelis pop‘žvaigždučių, niekad kitomis progomis nedainuojantys tokio pobūdžio dainų. Vytautui buvo negėda būti patriotu.
Laisvė. Mano kartai Vytautas Kernagis buvo ir liks laisvės simbolis, parodęs, kad nacionalinė kultūra yra aukščiau už sovietų okupaciją, kad yra galimybė nebijoti ir nedainuoti komjaunuoliškų dainuškų, o elgtis oriai ir laisvai net okupacijos sąlygomis. Vėliau visa tai suvokiau ir kaip laisvę gerokai platesne prasme – tai laisvė būti savimi ir nuoširdžiai kurti, nepaisant konjunktūros, tiražų, kritikos, publikos skonio ir pomėgių.
Tad galima tik pasidžiaugti, kad Aukščiausiasis buvo toks maloningas ir padovanojo Lietuvai tokio lygio sielą-kūrėją Vytautą Kernagį, kuris ir mus kilsterėjo būti labiau lietuviais, labiau džiugiais ir sąmoningais, labiau skaitančiais ir suvokiančiais net ir sudėtingą poeziją.