Kovo 20-ąją krikščionys mini Didįjį ketvirtadienį, kai Kristus Jeruzalėje valgė paskutinę vakarienę ir įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą – Mišias, Komuniją ir Kunigystę, o paskui Alyvų sode meldėsi, buvo suimtas ir pradėjo savo kančią. Kovo 20-ąją krikščionys mini Didįjį ketvirtadienį, kai Kristus
Jeruzalėje valgė paskutinę vakarienę ir įsteigė Švenčiausiąjį
Sakramentą – Mišias, Komuniją ir Kunigystę, o paskui Alyvų sode
meldėsi, buvo suimtas ir pradėjo savo kančią.
Didįjį ketvirtadienį bažnyčiose nutyla vargonai ir varpai, prasideda
didžiausio religinio susikaupimo tridienis, išgyvenant Kristaus kančią,
mirtį ir prisikėlimą.
Didysis ketvirtadienis yra paskutinioji gavėnios diena, o vakare Paskutinės Vakarienės šv. Mišiomis prasideda Velykų tridienis.
Didįjį ketvirtadienį taip pat aukojamos Krizmos Šventosios Mišios, kai
šventinami aliejai, naudojami Krikšto, Sutvirtinimo, Kunigystės ir
Ligonių patepimo sakramentams, taip pat altoriaus konsekravimui.
Nuo varpų nutilimo iki suskambėjimo Didįjį šeštadienį seniau laikytasi
didžiausio pasninko – kai kurie tomis dienomis visai nevalgė, kiti –
tik duoną ir vandenį. Nuo pasninko buvo atleidžiami tik vaikai ir
ligoniai.
Didysis ketvirtadienis dar vadinamas "švariuoju
ketvirtadieniu". Tą dieną būdavo tvarkomos sodybos, namai. Moterys
šluotražiais nušveisdavo aprūkusias lubas, plaudavo sienas, šveisdavo
stalus, išpurtydavo patalynę, vėdindavo drabužius, išplaudavo visus
skalbinius, indus, kad visi metai būtų švarūs. Iki Velykų savaitgalio
visi darbai turėdavo būti nudirbti.
Pasak etnologų, Mažojoje
Lietuvoje ir Pietvakarių Lietuvoje Didįjį ketvirtadienį vadindavo
"žaliuoju ketvirtadieniu" – tą dieną moterys persodindavo kambarines
gėles, mat šią dieną persodintos jos gerai augančios visus metus.
Verbų sekmadienį prasidėjusi Didžioji savaitė artinasi prie savo
kulminacijos – Kristaus Kančios bei Mirties minėjimo ir Prisikėlimo
iškilmių – Šventų Velykų, šįmet švenčiamų kovo 23 dieną.