Penktadienį buvusi LR Seimo narė, „Anykštos“ vyriausioji redaktorė Gražina Šmigelskienė rajono socdemų skyriaus pirmininkui Donatui Krikštaponiui įteikė pareiškimą, jog išeina iš partijos. LSDP nare G.Šmigelskienė buvo dešimtmetį.






Penktadienį buvusi LR Seimo narė, „Anykštos“ vyriausioji
redaktorė Gražina Šmigelskienė rajono socdemų skyriaus pirmininkui Donatui
Krikštaponiui įteikė pareiškimą, jog išeina iš partijos. LSDP nare
G.Šmigelskienė buvo dešimtmetį.



Šį sprendimą senąjam
socialdemokratų partijos sparnui priklausanti „Anykštos redakcija“ bendrovės
vadovė priėmė po to, kai partijos prezidiumas ignoravo dviejų – LSDP Anykščių-
Kupiškio partijų skyrių sprendimus iškelti ją partijos kandidate į Seimą rudenį
vyksiančiuose rinkimuose. Tačiau partijos prezidiumas nutarė Anykščių –
Kupiškio apygardoje savo kandidatų nekelti, užleisdamas vietą valstiečių
liaudininkų kandidatui, kuriuo greičiausiai bus Anykščių savivaldybės administracijos
direktorius Antanas Baura. Mainais socdemai gavo kitą apygardą, kurioje „valstiečiai“
savo kandidato nekels. Apie šiuos susitarimus G.Šmigelskienė ir partijos skyrių
vadovai nebuvo informuojami ir apie prezidiumo sprendimą sužinojo tik iš
žiniakslaidos.





Gražinos
Šmigelskienės pareiškimas






Kaip aš tapau albinosu



Štai ir bai­gė­si vie­nas ma­no gy­ve­ni­mo cik­las, į ku­rį
įžen­giau tre­čio­jo Są­jū­džio lai­kais, – pri­klau­sy­mas par­ti­jai. Spren­di­mas
ak­ty­viai reikštis po­li­ti­ko­je gi­mė, re­gis, 1992 me­tais, kai pio­nie­riš­ka
sim­bo­li­ka ap­si­gin­kla­vę na­cio­na­lis­tai sau­sa­kim­šo­je Anykš­čių kul­tū­ros
rū­mų sa­lė­je ne­lei­do apie pir­mą­sias Lie­tu­vos kū­ri­mo klai­das sa­vo po­zi­ci­ją
iš­sa­ky­ti Ar­vy­dui Juo­zai­čiui. Dvi va­lan­das ty­lo­mis iš­sto­vė­jęs tri­bū­no­je,
nes bet ko­kį ban­dy­mą kal­bė­ti nu­stelb­da­vo pio­nie­riš­kų tri­mi­tų ir
būg­nų gar­sas, fi­lo­so­fas tuo­met pa­dė­ko­jo kan­triai su juo bu­vu­siai au­di­to­ri­jai
ir, pa­reiš­kęs, kad triukš­mas pa­sa­kė dau­giau, ne­gu bū­tų ga­lė­jęs pa­sa­ky­ti
jis, pa­li­ko sa­lę.

Tas va­ka­ras man pa­do­va­no­jo du svar­bius da­ly­kus – ge­rą
drau­gą ir su­vo­ki­mą, kad ne­abe­jin­gam žmo­gui svar­bu ne tik tu­rė­ti, bet
ir reikš­ti sa­vo pa­žiū­ras. Ir po­jū­tį, ne tik su­pra­ti­mą, kad są­ži­nin­gas
prieš sa­ve ir pa­do­riu va­din­tis ga­li tik ta­da, kai esi ne­abe­jin­gas ki­to
skaus­mui ir ne­tei­sy­bei.

Tai ir bu­vo ker­ti­nis ak­muo ma­no kai­ru­mui (nes tuo­me­ti­niai
kai­rie­ji bu­vo to­le­ran­tiš­kes­ni, ma­žiau ra­di­ka­lūs). Kad kai­rį­jį po­li­ti­kos
spar­ną pa­si­rin­kau grei­čiau­siai de­ši­nu­mo at­me­ti­mo prin­ci­pu, o ne
iš­stu­di­ja­vu­si ide­o­lo­gi­ją, su­pra­tau ge­ro­kai vė­liau. Tuo­me­ti­niam
ap­si­spren­di­mui pa­ka­ko su­vo­ki­mo, kad nie­ka­da ne­isiu su tais, ku­rie
su­si­ku­ria sta­bą ir skan­duo­da­mi „Lie­tu­va“ mu­ša ke­lią ma­tan­čius ki­taip,
ir kad aš po šios de­mok­ra­ti­jos raiš­kos pa­mo­kos su Juo­zai­čiu jau nie­ka­da
ne­no­rė­siu ir ne­ban­dy­siu už­čiaup­ti ki­taip ma­nan­čio. Ki­ta ver­tus, mu­ša­mas
vi­suo­met sim­pa­tiš­kes­nis už mu­šan­tį. Ir tai jaus­ti ypač na­tū­ra­lu jau­nys­tė­je.

Dėl šios ma­no nuo­sta­tos „Anykš­to­je“ vi­sa­da su­tilp­da­vo
skir­tin­gų po­li­ti­nių pa­žiū­rų žmo­nės: LDDP, Cen­tro Są­jun­gos, Krikš­čio­nių
de­mok­ra­tų par­ti­jos na­riai.

Žur­na­lis­ti­ka sa­vo ruoštu do­va­no­jo pažin­tis ir žmo­nes.
Nors sa­vo mo­ky­to­ju lai­kau vis­gi tik Juo­zai­tį, su­tik­ti žmo­nės, at­ėję
iš re­zis­ten­ci­nio ju­dė­ji­mo ar Są­jū­džio - pro­fe­so­rius Alo­y­zas Sa­ka­las,
Ni­ko­la­jus Med­ve­de­vas, Vy­te­nis An­driu­kaits - jų tie­siai lai­ko­mi stu­bu­rai,
ne­si­taiks­ty­mas ir maiš­tas prieš tik pir­muo­sius žings­nius žen­gian­čio­je
vals­ty­bė­je įsi­ga­lin­čius kla­nus, ko­rup­ci­ją ir ne­to­le­ran­ci­ją dis­ku­si­jai
bu­vo ge­riau­sia re­ko­men­da­ci­ja ap­si­spręs­ti, su kuo aš.

Ir šito sa­vo pa­si­rin­ki­mo nie­ka­da ne­si­gai­lė­jau.
Iki pat tos die­nos, kai Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos tur­to ir kad­rų pa­vel­dė­to­ja
LDDP už­si­no­rė­jo bū­ti So­cin­ter­no nar, ir įti­ki­no ma­no bro­lius, se­no­jo
spar­no so­cial­de­mok­ra­tus, su­da­ry­ti ga­lin­gą kai­ri­ą­ją jė­gą – su­jung­ti
abi par­ti­jas.

Mū­sų so­cial­de­mok­ra­tų Anykš­čiuo­se, kaip ir vi­suo­se
Lie­tu­vos ra­jo­nuo­se, bu­vo ma­žiau. Taip pat ir plėš­rūs bu­vom ma­žiau nei
ko­mu­nis­ti­nės ide­o­lo­gi­jos kal­vėj nu­kal­ti nau­jie­ji „bi­čiu­liai“
“dar­bie­čiai”. Per ke­le­tą me­tų su­ves­ti­nis bro­lis su­virš­ki­no prak­tiš­kai
vi­sų sky­rių se­nuo­sius soc­de­mus. Kaip se­no­sios LSDP kan­di­da­tė, vie­toj
A. Sa­ka­lo pus­me­tį pra­lei­du­si Sei­me, ma­čiau vi­di­nę trin­tį tarp se­nų­jų
ir nau­jų­jų so­cial­de­mok­ra­tų, ky­lan­čią, ma­nau, la­biau­siai iš skir­tin­go
tiks­lų su­vo­ki­mo Ypač tai reiš­kė­si Vil­niaus sky­riaus veik­lo­je ir ga­lų
ga­le pra­trū­ko Pa­lec­kio skan­da­lu.

Gal dėl to ir la­bai ne­įsi­skau­di­nau, kai 2004- ųjų rin­ki­muo­se
par­ti­jos va­do­vy­bė, ig­no­ruo­da­ma dvie­jų sky­rių – Anykš­čių ir Ku­piš­kio
– so­cial­de­mok­ra­tų spren­di­mus siū­ly­ti ma­ne kan­di­da­te į Sei­mą nuo
par­ti­jos, pa­si­rin­ko An­ta­ną Va­lį, Al­gir­do Bra­zaus­ko re­fe­ren­tą, sy­kį,
be­je, jau skau­džiai pra­lai­mė­ju­sį rin­ki­mus mū­sų apy­gar­do­je. Nors par­ti­nis
sta­tu­tas nu­ma­to, kad kan­di­da­tą į Sei­mą ke­lia sky­riai, mū­sų par­ti­jo­je,
val­do­mo­je kaip in­di­vi­du­a­li įmo­nė, de­mok­ra­ti­ja se­nai bu­vo ta­pu­si
tuš­čiu žo­džiu. Net to­kiems par­ti­jos gran­dams, kaip Ni­ko­la­jus Med­ve­de­vas
ar Ju­lius Sa­ba­taus­kas, pra­ėju­siuo­se rin­ki­muo­se ne­at­si­ra­do apy­gar­dų
– pa­vyz­džiui, Aly­tu­je so­cial­de­mok­ra­tų sky­rius iš­kė­lė Sa­ba­taus­ką,
ta­čiau par­ti­jos va­do­vy­bė nu­spren­dė pa­rem­ti tuo­me­ti­nį so­cial­li­be­ra­lą
Ar­tū­rą Skar­džių. Dau­gia­man­da­tės są­ra­šuo­se dau­gu­ma ak­ty­vių se­nų­jų
so­cial­de­mok­ra­tų taip pat bu­vo be­vil­tiš­kai įra­šy­ti ga­le. Ki­ta ver­tus,
kur čia pa­ly­gin­si nuo Są­jū­džio lai­kų Lie­tu­vos po­li­ti­kos prie­ša­ky­je
bu­vu­sio N. Med­ve­de­vo ir, sa­ky­kim, Le­ning­ra­do aukš­to­sios par­ti­nės
mo­kyk­los ab­sol­ven­tės, tuo­me­ti­nės Ute­nos ap­skri­ties vir­ši­nin­kės
Mil­dos Pet­raus­kie­nės nuo­pel­nus Lie­tu­vai...

No­rė­da­ma įro­dy­ti, kad esu ver­ta dau­giau nei par­ti­jos
va­do­vy­bės re­mia­mas žmo­gus, da­ly­va­vau rin­ki­muo­se kaip ne­pri­klau­so­ma
kan­di­da­tė. Taip nu­spren­džiau pa­si­elg­ti ne aš vie­na. Taip pa­da­rė­me
mes ke­tu­ri tuo­me­ti­niai ne­pa­ran­kūs Sei­mo na­riai: Ju­lius Sa­ba­taus­kas,
Ja­nė Nar­vi­lie­nė, Ni­ko­la­jus Med­ve­de­vas ir aš. Rin­ki­mus lai­mė­jo tik
Sa­ba­taus­kas, ta­čiau mes vi­si su­rin­kom bal­sų ge­ro­kai dau­giau nei va­do­vy­bės
re­mia­mi pa­to­gūs ir prog­no­zuo­ja­mi, jog bal­suos taip, kaip rei­kia, kan­di­da­tai.

Po šių rin­ki­mų ket­ve­riems me­tams pa­si­trau­kiau į po­li­ti­kos
už­ku­li­sius. At­si­sa­kiau so­cial­de­mok­ra­tų bū­ti ke­lia­ma į ra­jo­no ta­ry­bą.
O ir da­ly­vau­ti sky­riaus veik­lo­je bū­tų bu­vę to­ly­gu pa­rei­gai kiek­vie­na­me
su­si­rin­ki­me aiš­kin­tis dėl sa­vo žur­na­lis­ti­nės veik­los ir mi­si­jos
ra­šy­ti apie tai, kas vyks­ta - neg­ražinant ir ne­nu­ty­lint tie­sos. Jau
žino­jau, ką reiš­kia par­ti­niuo­se su­si­rin­ki­muo­se at­gai­lau­ti, ko­dėl
„Anykš­ta“ ne­gra­žiai ra­šo apie pri­si­dir­bu­sius par­tie­čius. Ar­ba jei­gu
nie­ko blo­gai ne­ra­šo, tai ko­dėl ne­pa­kan­ka­mai bi­čiu­lius aukš­ti­na.
Tai tas pats, kas kon­ser­va­to­riui chi­rur­gui įro­di­nė­ti, ko­dėl ope­ruo­da­mas
apen­dik­są jis ne­pri­pjo­vė pa­ksis­to.


Ta­čiau kai šį pa­va­sa­rį
sky­riaus pir­mi­nin­kas ir sky­riaus na­riai ėmė įkal­bi­nė­ti ma­ne
vėl bū­ti jų kan­di­da­te, tvir­tin­ti, kad par­ti­jos va­do­vy­bė pa­si­mo­kė
iš pra­ei­tų rin­ki­mų klai­dų ir da­bar jau tvir­tins tik tuos kan­di­da­tus,
ku­riuos ke­lia vie­tos žmo­nės, ge­rą mė­ne­sį dve­jo­ju­si su­ti­kau. Jei­gu
jau par­ti­jai ma­nęs rei­kia, - o ką reiš­kia du mė­ne­sius vaikš­čio­ti po
rin­kė­jų kie­mus, aš ži­nau – ko­dėl ne. Nors ap­klau­sų rei­tin­gus se­ku ir
su­pran­tu, kad so­cial­de­mok­ra­tų kan­di­da­tui po LEO LT ir ki­tų skan­da­lų
lai­mė­ti rin­ki­mus to­ly­gu im­ty­nė­se pli­kom ran­kom nu­ga­lė­ti meš­ką.
Iš ap­skri­ty­je ke­lia­mų par­ti­jos kan­di­da­tų bu­vo prog­no­zuo­ja­ma, kad
šan­sų lai­mė­ti rin­ki­mus aš tu­riu be­ne dau­giau­sia. Be­je, tai sa­vo pa­reiš­ki­me
par­ti­jos Die­vui, Tė­vui ir vi­siems Šven­tie­siems ne­tie­sio­giai pri­pa­ži­no
ir ma­no di­džio­ji mei­lė Ale­sion­ka, tvir­tin­da­mas, kad „bū­si­mo­je frak­ci­jo­je
tu­rė­ti dar vie­ną „si­jo­nuo­tą pa­lec­kiu­ką“ bū­tų per­ne­lyg di­de­lė naš­ta
par­ti­jos au­to­ri­te­tui.“

Po­li­ti­ka kom­pro­mi­sų me­nas. O to­kio­je di­de­lė­je
par­ti­jo­je kaip LSDP vie­no žmo­gaus svo­ris tik kaip vie­no ka­rei­vio ar­mi­jo­je.
Ma­nęs – sa­vų dau­giau muš­tos nei sve­ti­mų ir to­dėl už­si­au­gi­nu­sios sto­rą
odą, ne­nu­ste­bi­no par­ti­jos spren­di­mas mū­sų apy­gar­dą ati­duo­ti „vals­tie­čiams“
mai­nais už pa­lai­ky­mą ki­to­se apy­gar­do­se. Ka­re kaip ka­re. Kar­tais bū­ti­na
pra­lai­mė­ti mū­šį, kad lai­mė­tum ka­rą.

Ta­čiau pa­si­rink­tas spren­di­mo bū­das ne­ga­li ne­žeis­ti.
Apie tai, kad už šią apy­gar­dą su Da­nu­te Ka­zi­mie­ra iš­ger­tas šam­pa­nas,
tiek aš, tiek sky­rių pir­mi­nin­kai ir na­riai, su­ži­no­jom iš spau­dos... Li­kus
die­nai iki par­ti­jos va­do­vams po­sė­dy­je pri­imant spren­di­mą.

Į šį va­do­vy­bės spren­di­mą ne­iš­ven­gia­mai tu­riu žvelg­ti
iš dvie­jų po­zi­ci­jų. Kaip in­di­vi­das ir kaip par­ti­jos ka­rei­vis. Kaip
par­ti­jos ei­li­nė, su­pran­tu, kad ma­no, o taip pat ir sky­rių in­te­re­sai,
ne­ga­li bū­ti aukš­čiau tak­ti­nių par­ti­jos in­te­re­sų lai­mė­ti kuo dau­giau
man­da­tų šiuo­se rin­ki­muo­se. Ta­čiau pri­im­ti to­kį spren­di­mą už akių tiek jau iš­kel­tam kan­di­da­tui, tiek
sky­riams, be to, net ne­pa­aiški­nus, ko­dėl
be­veik tre­je­to šim­tų ei­li­nių par­tie­čių pa­reikš­ta po­zi­ci­ja dėl kan­di­da­to trak­tuo­ja­ma
kaip amo­ra­li ir ne­ar­gu­men­tuo­ta, reiš­kia pa­min­ti ne tik de­mok­ra­ti­nius
prin­ci­pus pa­čia­me par­ti­jos vi­du­je. Taip pat tai ir žmo­niš­ko­sios bet
ir par­ti­nės eti­kos ig­no­ra­vi­mas. O par­ti­nė eti­ka kur kas gru­bes­nė,
lei­džian­ti sau dau­giau už žmo­niš­ką­ją. Ką jau čia kal­bė­ti apie de­mok­ra­ti­ją.

O ką tu­rė­čiau jaus­ti kaip in­di­vi­das? Pir­miau­siai
kiek­vie­nam ne­ma­lo­nu, kai ta­vi­mi ma­ni­pu­liuo­ja­ma. Žino­da­ma, jog dėl
šios apy­gar­dos vyks de­ry­bos su „vals­tie­čiais“ – ne­už­mirš­ki­me, jog jų
kan­di­da­tas An­ta­nas Bau­ra ban­do vie­nu me­tu va­žiuo­ti dviem ve­ži­mais:
dar prieš pra­ei­tus Sei­mo rin­ki­mus jis, pri­klau­sy­da­mas Pruns­kie­nės
par­ti­jai, jau bu­vo pa­ra­šęs pra­šy­mą pri­im­ti jį į LSDP – bū­čiau at­si­sa­kiu­si
net leis­ti svars­ty­ti ma­no kan­di­da­tū­rą. Nes kaip as­muo, tu­rin­tis ver­slą,
ži­nan­tis, ką Sei­mas vei­kia, o ir tu­rin­tis sa­vo biog­ra­fi­jo­je įra­šą,
kad bu­vau LR Sei­mo na­rė, ne­tu­rė­jau di­de­lių pre­ten­zi­jų ar juo la­biau
bū­ti­ny­bės ten vėl pa­tek­ti. An­tra, ma­nau, šiam spren­di­mui įta­ką pa­da­rė
ne tik bai­mė dėl to, kad ma­nęs ne­la­bai kas už vir­vu­tės pa­tam­pys – tu­rin­tis
nors kiek sa­vi­gar­bos žmo­gus nie­ka­da ne­bus ma­rio­ne­tė, kiek ma­no pro­fe­si­nė
veik­la. Juk iš tie­sų esu ra­šiu­si ir apie Le­o­no Ale­sion­kos vie­toj šer­no
nu­šau­tą brie­dį, ir jo pro­jek­tą Anykš­čiuo­se steig­ti tech­no­lo­gi­nį par­ką,
ir apie Bro­niaus Bra­daus­ko bro­lio iš­si­la­vi­ni­mą, ir apie vie­šuo­sius
ir pri­va­čiuo­sius in­te­re­sus pai­nio­jan­čius bi­čiu­lius... Vi­sa, ką ka­da
ne­ge­ro apie so­cial­de­mok­ra­tus ir jų gi­mi­nes bei kai­my­nus ra­šė „Anykš­ta“,
par­tie­čių aky­se - re­dak­to­riaus nuo­pel­nas. Ir toks po­žiū­ris tei­sin­gas.
Siau­ras, bet tei­sin­gas.

„Pa­si­dėk šią šir­dies for­mos me­ta­lo ske­vel­drą ir nie­ka­da
ne­už­mirk, kad ta­vo tė­vus de­gi­na ne to­dėl, kad jie ne­gra­ži­no sko­lų,
už­val­dė sve­ti­mą tur­tą ar ką at­ėmė. Mus de­gi­na dėl to, kad sten­gia­mės
ge­rai at­lik­ti sa­vo pa­rei­gą. Pa­si­dėk, di­džiuo­kis ir nie­ka­da ne­už­miršk“,-
guo­džiau ver­kian­čią duk­rą, kai prieš po­rą me­tų iš pie­vos rin­kom spro­gi­mo
iš­taš­ky­to mū­sų au­to­mo­bi­lio ske­vel­dras.

„Pa­si­dėk nu­ša­lin­to­jo Anykš­čių me­ro Le­o­no Ale­sion­kos
pa­reiš­ki­mą į sa­vo at­min­ties ar­chy­vą ir nie­ka­da ne­už­miršk. Pa­si­dėk
ir di­džiuo­kis, nes at­lai­ky­ti, kai ta­ve gniuž­do ir spau­džia sa­vi, yra
kur kas sun­kiau. Pa­si­dėk į ar­chy­vą ir pri­si­mi­ni­mus apie nuo­lat į tur­to
da­ly­bų skan­da­lus įsi­ve­lian­čio sei­mū­no Bro­niaus Bra­daus­ko drą­są par­ti­jos
in­te­re­su da­ry­ti sa­vo bro­lio in­te­re­sus. Pri­si­mink tai ir džiau­kis,
nes ta­vo su­ves­ti­nai bro­liai - kaip ka­dai­se jau­nie­ji na­cio­na­lis­tai
Anykš­čių kul­tū­ros na­mų sa­lė­je - sa­vo veiks­mais pa­sa­kė dau­giau, ne­gu
tu ka­da nors bū­tum ge­bė­ju­si pa­sa­ky­ti. Kad ir kiek teks­tų bū­tum pa­ra­šiu­si“,
– guodžiu da­bar sa­ve, ra­šy­da­ma pa­reiš­ki­mą par­ti­jai, ku­rios iš tie­sų
jau ne­bė­ra. Vis­gi guo­džiu.

Ir svars­tau, ar pri­dė­ti po pa­reiš­ki­mu žo­džius „su pa­gar­ba
so­cial­de­mok­ra­ti­nėms idė­joms...“ Nes idė­jų šia­me jun­gi­ny­je tar­si ir
ne­be­li­ko. Tik pas­ku­ti­nio ne­pri­va­ti­zuo­to tur­to da­ly­bos, pos­tai,
oli­gar­chų in­te­re­sai, pi­ni­gai, ki­taip ma­nan­čių murk­dy­mas, ak­las pa­klus­nu­mo
kla­no tai­syk­lėms die­gi­mas ir dar pa­nie­ka
pri­gim­ti­nei in­di­vi­do tei­sei tu­rė­ti ir reikš­ti sa­vo po­zi­ci­ją.

Ta­čiau ge­riau pa­gal­vo­jus – jo­kios idė­jos ne­ga­li­ma
taip pri­va­ti­zuo­ti ar už­pa­ten­tuo­ti, kad ja ne­ga­lė­tų nau­do­tis ki­ti.
Net jei įsi­ra­šy­tum į tris So­cin­ter­nus. Tai­gi, aš vi­liuo­si lai­ko tei­sin­gu­mu.
Juk ne­iš­ven­gia­mai ko­lū­ki­nės cheb­ros ir me­džiok­lių kar­ta pa­sens. Į
jos vie­tą at­eis ki­ti žmo­nės. Gal ne­bū­ti­nai bliz­gan­čių kai­lių „Briu­se­lio
ber­niu­kai“. Ir juo la­biau ne­bū­ti­nai jie tu­rės gal­vo­ti, kad tik tas,
kas stip­rus, ver­tas pa­gar­bos. Taip pat, kad ne­bū­ti­nai yra tei­sūs tie,
ku­rių dau­giau. Ir kad drau­gai yra ne­bū­ti­nai tik tie, ku­rie sa­ko gra­žius,
ma­lo­nius žo­džius. Tai­gi, „su pa­gar­ba so­cial­de­mok­ra­ti­nėms idė­joms“
ir vi­so la­bo par­ti­jos bi­čiu­liai. Tu­ri­me skir­tis. Jū­sų lai­vas ir ma­no
lai­vas plau­kia į skir­tin­gus uos­tus.


ANYKŠTA

Palikite komentarą

Sąlygos ir terminai.