Kavarskiečiai Stanislovas ir Aldona Svirskai vienas be kito neįsivaizduoja nei savo, nei Kavarsko kultūrinio gyvenimo.


Kavarske gyvenantys Stanislovas (86 m.) ir Aldona (81 m.) Svirskai pelnytai gali būti vadinami meninės saviveiklos veteranais. Retos muzikinės klausos ir puikiai išlavintos atminties pedagogas, filologas, muzikantas Stanislovas turi beveik 70 metų muzikavimo patirtį, o režisierė Aldona, 60 metų dirbusi kultūros srityje, jau 16 - tus metus vadovauja Kavarsko „Senjorų klubui“ .
Kalbantis apie ilgametę kultūrinę veiklą, tarnavimą kitiems, muzikavimą, statomus spektaklius, pomėgius, Stanislovas pacitavo Tomą Venclovą: „Labai gaila, bet tai nutolo pasroviui į nebūtį“.

 - Kaip Jūs gyvenate?
Stanislovas: - Sveikata dar leidžia savo daržą įdirbti, biteles prižiūrėti.
Aldona: - Gaila, kad nelabai kaip pagyvenusiais žmonėmis rūpinamasi. Mūsų „Senjorų klube“ yra 18 žmonių. Niekas mūsų neremia. Patys po 6 eurus per metus sumokam į savo klubo biudžetą – tai visos pajamos. Be to, likome be patalpų, be salės. Ištisus keturiolika metų rinkdavomės parapijos salėje, turėjom savo kambarį, nemažai inventoriaus, arbatos servizus. Kur viską pasidėti, laikyti? Padeda Kavarsko pagrindinė mokykla-daugiafunkcis centras, biblioteka – ten susirenkam, parepetuojam. Buvęs Kavarsko seniūnas A. Gansiniauskas man vis sako: „Tik neapleisk!“ Ne, neapleisiu, nenoriu, kad žmonės užsisklęstų. Labai daug vienišų senjorų yra – tai vienintelė galimybė jiems išeiti iš namų, pabendrauti. Svarbiausia – nenuvertinti žmogaus, kol jis dar gali, kol turi noro ir jėgų. Kai „Senjorų klubas“ šventė penkiolikos metų jubiliejų, parodėme dviejų dalių komediją pagal Rojų Mizarą „Prašvilpta laimė“. Noriu kartu su mokiniais pastatyti „Atžalyną“.
- Kur esate gimę?
Stanislovas: - Kėdainių rajone, bet netrukus po mano gimimo šeima persikėlė į Uteną gyvent, tad galima sakyti, kad esu iš Utenos. Esu iš keturių vaikų šeimos.
Aldona: - Aš tikra žemaitė iš Šilalės rajono, Žvingių kaimo. O mūsų šeimoje buvo net aštuoni vaikai.
- Stanislovai, nuo kada muzikuojate?
Stanislovas: - Nuo jaunystės. Pirmiausia buvo balalaika, akordeonas, tada armonika, birbynė. Kai jau pats buvau puikiai įgudęs, grodamas birbyne Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblyje, įkūriau vienintelį rajone birbynininkų ansamblį.
Aldona: - Jis ir dabar kasdien groja. Dabar maršų „era“ – Stasys groja gal 20 lietuvių karių dainų – maršų. Neseniai trečią armoniką nusipirko už 300 eurų. Ir birbyne pakankamai sudėtingas melodijas išgroja – pirštai dar miklūs. Kaimynai šio daugiabučio labai geri – nieko nesako, nors kartais tikrai vėlai muzika mūsų namuose skamba. Vyras pats ir pataiso instrumentą, jei koks gedimas būna. Kartais atneša į namus kas nors instrumentą, paprašo Stanislovo pataisyti.  
O šiaip jis moka ir dūdą pūsti, ir saksofonu groti. Gal daugiau kaip 10 instrumentų būtų, kuriais jis geba muzikuoti. Truputį skaudu, kad jau nebepakviečia čia, Kavarske, pagroti, pakoncertuoti. Juk per Jonines būtų visai kitokia nuotaika, jei armonikos garsai skambėtų, tiesa? Jis iš „dūšios“ groja. Matyt, jį kai kas traktuoja kaip „buvusį, nusenusį“ – jau aštuoniasdešimt septintus metus eina. Amžius muzikantui – ne kliūtis.
- Žinoma! Po šio mūsų interviu publikavimo, net neabejoju, Jus tikrai kvies, ir ne į vieną vietą, ir ne į vieną renginį. Kokia yra jūsų specialybė?
Stanislovas: - Studijavau Vilniaus universitete filologiją, dalyvavau šios aukštosios mokyklos dainų ir šokių ansamblyje. Daug ko ten išmokau.  
Aldona: - Aš pagal specialybę režisierė. Esu baigusi J. Gruodžio konservatoriją.
- Kur Jūsų keliai pasuko po studijų baigimo?
Stanislovas: - Po universiteto baigimo 15 metų mokytojavau Troškūnų vidurinėje mokykloje.
Aldona: - Aš tuomet jau vadovavau Troškūnų kultūros namams, režisavau įvairius meno saviveiklos spektaklius. Pamenu, pirmi šokiai buvo. Mane su Stasiu supažindino: „Čia mokytojas. Groja“. Grojo, ir iki šiol groja ir groja (šypsosi – red. past.). Tiesa, aš buvau šokėja. Jauna, taip noriu šokti! Stoviu viena, tiesiog nenustygstu vietoje, kaip noriu šokti, o jis vis prie muzikantų... Per vestuves turbūt buvo vienintelis mūsų kartu sušoktas valsas. Daugiau su Stanislovu turbūt ir nesu šokusi.  
Stanislovas:  - Kai jau kritom vienas kitam į akį, kito pasirinkimo man nebeliko – tik visur su Aldona: repetuoti, koncertuoti ir gastroliuoti (šypsosi – red. past.), bet daugiau su muzikantais, žinoma. Pirmiausia Troškūnuose subūriau birbynininkų ansamblį. Buvau moksleivių dūdų orkestro vadovas.
 1974 metais pradėjau dirbti mokytoju Kavarsko vidurinėje mokykloje. Vėl mokiau mokinius groti su birbynėmis. Gal kokios aštuonios birbynininkų kartos pasikeitė. Daug metų vadovavau Kavarsko kultūros namų kaimo kapelai. Turėjau armonikierių grupę, o kelerius metus net ir pučiamųjų orkestrą.
Aldona: - Aš Kavarske dirbau Kultūros namų vadove. Esame pastatę specialiai mums parašytą Kavarsko rašytojo Kęstučio Arlausko (rašytojas dirbo žurnalistu ir ,,Anykštoje“, - red. pastaba) trijų veiksmų tragikomediją „Baidyklė“, Liudvikos Didžiulienės „Paskubėjo“, Žemaitės „Piršlybas“ ir kitus. Už spektaklį „Piršlybos“ buvom nominuoti respublikos diplomantais.
- Kiek užauginote atžalų?
Aldona: - Trys vaikai, bet sūnų, amžinąjį atilsį,  jau palaidojom. Sunki liga užklupo – vėžys... Viena dukra (Miglė) gyvena Norvegijoje, kita (Daiva) – Vilniuje. Turim keturis anūkus.
-Vadinasi, buvote ir esate patrauklios asmenybės – kažkaip sugebėdavot sudominti, organizuoti nenuobodžias repeticijas, motyvuodavot?
Stanislovas: - Rasdavau kelią į mokinių širdis. Rinkdavomės ir mano namuose repetuoti. Internete yra įrašas „Mokytojas ugdo mokinius savo buvimu“. Groju kokiu instrumentu, o jie ritmą muša. Būdavo, kad kuris sako „Nenoriu, nereikia“, o aš atsakydavau: „Pabandykim, pažaiskim“. Aš nesijaučiau mokytoju, o tik vyresniu draugu. Kartu aktyviai sportuodavom su mokiniais, futbolą žaisdavom, krepšinį. Man buvo malonu turėt daug jaunų draugų.
Aldona: - Repeticijoms buvo paskirtas vienas kambarys.
- Pagarba... Papasakokite apie kitus savo pomėgius.
Stanislovas: - Pirmoje vietoje būtų muzikavimas, antroje – žvejyba, trečioje, matyt, bitininkavimas. Balandžiai labai patinka, iki dabar laikau būrelį – tai mano, kaip selekcininko, užsiėmimas. Daug metų Kavarsko bažnyčios chore giedojau. Stiprus choras buvo. Vykdavom į Šiluvą pasirodyt tarp geriausių chorų.
- Iš kur, Stanislovai, Jūsų domėjimasis bitininkyste?
Stanislovas: - Gamta man – nesvetimas dalykas. Kai gyvavo Svirnų tarybinis ūkis, aštuonerius metus dirbau Staškūniškio bitininko padėjėju. Ataskaitiniame, kaip dabar atsimenu, gryno pelno iš viso ūkio būdavo milijonas rublių! Bityne buvo 100 avilių.
Aldona: - Vijoklinius pomidorus Stasys augina iki pat pastato stogo, ir jau daug metų! O dar galiu paminėti jo lipdinius iš sniego: įspūdingo dydžio snieginius meškinus nulipdydavo, sniego žmogų. Stodavo autobusai ir eidavo žmonės pažiūrėti tų sniego skulptūrų (Aldona atverčia seną nuotraukų albumą ir parodo nuotraukas – red. past.).
- Aldona, o jūsų pomėgiai?
Aldona: - Skaitau žymių žmonių istorijas, esu poezijos mėgėja. Artimos Janinos Degutytės, Salomėjos Nėries eilės.
- O kokia, Jūsų nuomone, dabar yra meno saviveiklos padėtis Kavarske?  
Aldona: - Aš dažnai pagalvoju, kaip gera yra dabar vadovauti! Juk mums buvo viskas griežtai nurodyta, jokio laisvumo, kontrolė didžiausia. O dabar – tik daryk, tik kurk ir norėk, laisvė... Mums nurodydavo, kokios šventės turi būti organizuojamos ir kaip tiksliai. Poilsio vakarai, šokių vakarai privalomi būdavo. Dabar? Nieko nebereikia? Kaltinam viską: žmonių nėra, neateina, nenori. O iš kur aš randu? Mano vadovavimo Kavarsko kultūros namuose metais buvo lauko estrada pastatyta prie Šventosios. Tuo metu A. Žibutis buvo kolūkio pirmininkas. Ėjau, prašiau ir padarydavau. Pamenu, 30 rublių buvo alga. Ir tą geležinę kontrolę minučių tikslumu iki šiol pamenu... Galima tik pavydėti dabartiniams kultūros namų darbuotojams.  Per šventes susirinkdavo tiek žmonių, kad...  („Žmogus prie žmogaus!“ – nejučia nusistebėjusi pakomentuoju, žiūrėdama į vieną iš nuotraukų albume). Taip, teisingai sakot – žmogus prie žmogaus.
Gražu būtų, jei scenoje pasireikštų nors kiek vaidinantys ar muzikuojantys tėvai ir vaikai. Kaip mano vyras sako, vadovas turėtų išsiugdyti pamainą. Gaila, kad nebeliko kapelos. Juk dar būtų grojančių. Taip, nemažai išlydėjome į amžinybę, bet dar galima būtų suburti. Yra dar kapelos senbuvių. Taip, vis padainuoja vietinės ir tos pačios moterys, bet kaip norėtųsi kažkokių naujovių. Kodėl nesirenka žmonės į renginius? Nes jie vienodi. Ateina kartą, pažiūri ir daugiau nebeateina...
Kaip jau minėjau, Kavarsko senjorai neturi vietos repeticijoms. Ar tikrai jos neatsirastų po Kultūros namų stogu? Dirbau, žinau tas patalpas...   
- Esate miestelio pažiba, kūrėjai, meno saviveiklos veteranai, pavyzdys kitiems.
Aldona: - Ačiū. Žinot, vienas yra man pasakęs, kad gal jau man geriau būtų apsisiausti kokiu apklotu, atsisėsti ir žiūrėti pro balkono langą į tolį... Ir tai pasakė net ne koks eilinis kavarskietis, bet tiek to. Aš žinau, kodėl tai darau – kodėl einu, suburiu senjorus ir kam reikia tų naujų pastatymų. Mes esame su Stanislovu dviese, bet tokių senjorų šeimų – poromis – jau gal tik trys Kavarske belikusios... Kiti palaidoję savo sutuoktinius. Ar susimąstome, kas jiems lieka tokiame amžiuje ir likus našliais?

Pašnekovai mane išlydi Stanislovo gyvai atliekama Blindos polka, maršais ir su nuoširdžiomis šypsenomis.
Nuoširdžiai dėkoju...

Lina DAPKIENĖ

Palikite komentarą

Sąlygos ir terminai.
  • Danguolė

    Nuoroda

    Gal kas žinot jų dukros Daivos pavarde jei vedus aš jos klasiokė,gerai bendravom norėčiau surasti

    Prieš 5 mėnesių
  • Nurodom pavardę

    atsakymas į: Danguolė Nuoroda

    Ieškokit dabar Burėnėnienės.

    Prieš 5 mėnesių
  • Taigi

    Nuoroda

    Kai kontrolė buvo, tai ir dirbo, rengė, geriausius darbus sukurė.

    Prieš 5 mėnesių
  • Gulagas

    atsakymas į: Taigi Nuoroda

    Taip, jei sovietai nebūtų uždarę mokslininkų Tupoliovo ir Karoliovo į stalino konclagerius, nie nebūtų sukurę raketų ir lektuvų. Sovietiniam žmongui gulagas visada į naudą.

    Prieš 5 mėnesių
  • Labai grazias

    Nuoroda

    Skulpturas is sniego Stanislovas lipdydavo. Apipildavo vandeniu tai jos iki pavasario stovedavo mokytoju namo kieme, meskos, zuikiai, pamenu kaip vakar. O su a.a. Giedriumi mes lipdavome i karvelide kiausiniu rinkti. Giedrius juos kepdavo, bet as kazkaip nevalgydavau... Kaip gaila, kad Giedrius anksti paliko si pasauli. Mano gili uzuojauta Jums mano Mokytojai! Jums stiprios sveikatos, zvalios savijautos linkiu is visos sirdies!

    Prieš 5 mėnesių
  • eleonora

    Nuoroda

    Esu sužavėta jumis , jūs Kavarsko perlai -Aldute, būk sveika ir toliau dirbk žmonių labui.

    Prieš 5 mėnesių
  • Zilvinas

    Nuoroda

    Aciu uz grazu straipsni apie gerus zmones, stiprybes, sveikatos jiems

    Prieš 5 mėnesių
  • RRR

    Nuoroda

    Fantastiniai žmonės.Nebebus daugiau Kavarske tokių.

    Prieš 5 mėnesių
  • būtent

    atsakymas į: RRR Nuoroda

    Vat taikliai pasakyta - nebebus daugiau tokių visiškai pasišventusių savo profesijai žmonių.

    Prieš 5 mėnesių
  • irena

    Nuoroda

    šaunuoliai darbštuoliai

    Prieš 5 mėnesių
  • laimis

    Nuoroda

    Puikus rašinys apie labai puikius ir gražius žmones.Ačiū.

    Prieš 5 mėnesių
  • būtent

    atsakymas į: laimis Nuoroda

    pasisekė gi visam Kavarskui, kad ten ar už jo gyvena Lina, kuri eina, beldžiasi, kalbina ir gražiai aprašo tokius gyventojus, labai įdomius Žmones.

    Prieš 5 mėnesių