Balandžio 16-ąją, antradienį, Angelų muziejuje-Sakralinio meno centre pristatytas albumas „Palaimintasis vyskupas kankinys Teofilijus Matulionis Blessed Bishop Martyr“. Renginyje dalyvavo albumo sudarytojas, dailininkas Vaidotas Žukas, kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas bei kino dokumentininkas Audrius Stonys.

Iš Kudoriškio kaimo (Anykščių rajonas) kilęs dvasininkas Teofilis Matulionis 2017 metų birželio 25 -ąją paskelbtas palaimintuoju.

 

Mylėjo ir mažą, ir seną

Albumo sudarytojas V. Žukas papasakojo, kaip šis albumas išvydo dienos šviesą: „Vienam ką nors padaryti yra be galo sunku. Kad lengviau galėtumėm vykdyti įvairias veiklas, susijusias su palaimintojo T. Matulionio vardo garsinimu, įkūrėme Palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondą. Kai jau turėjome surinkę nemažai medžiagos ir pradėjome galvoti apie albumo išleidimą , atsirado Olandijoje gyvenanti lietuvė, kuri mus parėmė keliolika tūkstančių eurų ir taip galėjome išleisti šį albumą“.

Į albumą sudėta daugybė nuotraukų iš įvairiausių T. Matulionio gyvenimo laikotarpių.

Svečiai pasisakymuose didelį dėmesį skyrė Palaimintojo asmenybei apibūdinti. Ir visų jų lūpose skambėjo tie patys žodžiai – T. Matulionis buvęs labai paprastas, ištvermingas, dvasingas žmogus. Žmogus, prie kurio drąsiai glaudėsi vaikai, žmogus, kuriam savo vargus bei džiaugsmus patikėdavę eiliniai tikintieji.

Didelėje šeimoje užaugęs – motina mirė gimdydama ketvirtą vaiką ir tėvas vedė kitą moterį, su kuria susilaukė dar septynių vaikų – T. Matulionis ypač vertino ir gerbė savo artimuosius. Ne vienoje nuotraukoje matyti, kaip šalia vyskupo sėdi ne tik aukščiausio rango bažnyčios tarnai, bet ir jo giminaičiai: broliai, seserys, sūnėnai ir dukterėčios.

Kaip pastebėjo V. Žukas, T. Matulionis su savo giminaičių ar šiaip parapijiečių vaikais bendravo kaip aukščiausio lygio psichologas, pedagogas.

Daiktų žmogus

                     

Kunigas pranciškonas J. Sasnauskas kalbėjo apie T. Matulionio šiuolaikiškumą: „Aš visada stengiausi būti šiuolaikiškas, bet savo kelyje sutikau dvasininkų, kurie be jokių pastangų, žiūrint iš šių dienų perspektyvos, buvo šiuolaikiški. Yra pavyzdžiai žmonių, kurie buvo labai konservatyvūs, tradiciški ir staiga jie tampa labai šiuolaikiški, naujoviški. Lyg šaukliai, lyg prielaida ar galimybė. Vienas iš tokių buvo vyskupas Juozas Tunaitis, kurį pažinau nuo vaikystės. Jis buvo labai tradicinis žmogus, labai bažnytiškas, siauras, niekur nesikišantis, neeksperimentuojantis, bet žmonės, patekę į jo orbitą, kažką gaudavo, kažką atrasdavo. Tas pats ir su palaimintuoju T. Matulioniu – sunku rasti labiau bažnyčiai atsidavusį žmogų. Bet žvelgiant iš šių laikų pozicijos, išnagrinėjus jo gyvenimą, gauni atsakymus į daugelį klausimų. Pavyzdžiui, kodėl jis mylėjo Rusiją? Kodėl ją vis prisimindavo? Ogi todėl, kad jis buvo Mogiliovo arkivyskupijos kunigas ir visą gyvenimą jautėsi tos vyskupijos kunigu, jis jautėsi atsakingas, jis savo pareigas priėmė kaip neginčytiną duotybę. Skaitydami jo biografiją, žvelgdami į nuotraukas jaučiam kitoniškos bažnyčios ilgesį. Paradoksas: tikrai labai tradicinis žmogus prakalbina šių laikų žmogų...“

Kun. J. Sasnauskas pasakojo, kad T. Matulionis buvęs daiktų žmogus – viską kaupęs, rinkęs, nieko neišmesdavęs, išsaugojo net iš lagerio parsivežtus akinius. „Aš irgi esu daiktų žmogus, vis dedu ir dedu daiktą prie daikto... Juk kiekvienas daiktas turi istoriją, žadina atmintį, tie daiktai pagaliau pradeda kalbėti apie dvasinę tikrovę. Mes nueinam į T. Matulionio muziejų Alantoje, žiūrim tuos daiktus ir išgyvenam dvasinę patirtį. Dievas yra įsikūnijęs pasaulyje, Dievas neturi kitos galimybės pasaulyje veikti, tik per daiktus, tik per materialią tikrovę. Šito žmogaus gyvenimas tai labai puikiai parodo. Tos pačios nuotraukos... Nieko nėra labiau fizinio – tai yra popierius, cheminiai dalykai... Kokia laimė, kad jis buvo iš tų dvasininkų, kurie mėgo fotografuotis. Jo nuotraukų liko daug. Nufotografuotas lageryje jis siuntinėjo tą savo nuotrauką žmonėms, bet ne todėl, kad būtų koks Apolonas, bet kad kažkokiu būdu tas portretas prabiltų, kad juos palaikytų... Šiais laikais išleidžiama daug meno albumų, bet reta knyga palieka tiek minčių, išgyvenimų...“ – kalbėjo kun. J. Sasnauskas.

Gerumu, orumu švytintis veidas

Kino dokumentikas A. Stonys kalbėjo apie patirtis, kurias išgyveno pradėjęs domėtis palaimintojo T. Matulionio gyvenimu.

„Turiu pripažinti, kad labai mažai žinojau apie T. Matulionį, bet žiūrėdamas į jo nuotraukas, į Palaimintojo portretus išgyvenau įvairius patyrimus: juk nuotrauka yra daugiau negu nuotrauka, tai nėra vien tik daiktas ar cheminių procesų rezultatas - nuotraukoje yra užkoduota ir paslėpta labai daug. Sakyčiau, jog nuotraukos yra lyg vartai į žmogaus sielą. Trumpai papasakosiu, kokį įspūdį patyriau, pamatęs eksponuojamas nuotraukas ant buvusio Saugumo pastato Vilniaus Gedimino prospekte. Ten buvo iškabintos nuotraukos, kuriose nufotografuoti mūsų valstybės vadovai, Signatarai dviem skirtingais laikotarpiais. Vienose jie nepriklausomybės laikotarpiu – matai išmintingus, išsilavinusius, savimi pasitikinčius žmones, atvirai žiūrinčius į objektyvą, o kitose matai tą patį veidą, bet jau paliestą kančios, pamatai visus kankinimų metus, patirtus pažeminimus, ir visa tai kažkokiu būdu įsirašo veiduose. Ir aš negalėjau atsitraukti – ėjau nuo nuotraukos prie nuotraukos ir skaičiau jų istoriją, bandžiau suprasti, ką šie žmonės patyrė...

Ir kai pamačiau T. Matulionio nuotraukas, mane sukrėtė... Negalėjau nuo jų atitraukti akių... Julius minėjo, jog T. Matulionio veidas buvęs rūstus, bet yra kai kas daugiau – pažiūrėkim į nuo albumo viršelio žvelgiantį veidą... Kadangi mes nematom aplinkos, neįmanoma pasakyti, kada ši nuotrauka yra nufotografuota – ar tai nutiko jo vyskupavimo metais, ar jau grįžus iš tremties, ar kaip tik ji daryta lageriuose. Šitas veidas išlaiko tokį patį orų, skausmingą gerumą, išmintį, nepaisant jokių aplinkybių. Jį gali aprengti vyskupo rūbais ir švies ta pati šviesa, jis gali būti lageriuose su šimtasiūle - ir veidas nesikeičia. Tarsi būdamas su iškilmingais vyskupo rūbais išgyventų lemtį, kuri jo laukė, ir kartu, jau būdamas tremtyje, žiūrėtų su ta pačia išmintimi, orumu, atlaidumu į pasaulį, kaip gali žiūrėti dvasininkas.

Man ši knyga yra tarsi didelė kelionė – viskas joje svarbu: ir tas apsitrynęs švarkelis, ir grubios medžiagos marškiniai, ir šypsenos raukšlės, ir veide įspausta skausmo raukšlė. Šiose nuotraukose galima skaityti žmogaus istoriją ir pamatyti, įskaityti jo santykį su pasauliu,“ – kalbėjo A. Stonys.

Horizontalus santykis su

tikinčiaisiais

„Mes skaitėm šventųjų istorijas, šventųjų gyvenimus, bet kai atsirado galimybė priartėti prie T. Matulionio, nustebino ypatingas jo šiuolaikiškumas arba jo pranašiškas veikimas prieš šimtą metų. Mes šiek tiek knygoje rašome, kad prieš šimtą metų jis jau veikė kaip II Vatikano susirinkimo žmogus: jis, būdamas vyskupas, praktikavo su žmonėmis tą santykį, kokį dabar praktikuoja Popiežius Pranciškus – išeikit, kunigai, išeikit, vyskupai, išeikit, kardinolai, į žmones ir bendraukit kaip žmonės su žmonėmis - be jokių didelių regalijų, lampasų, mitrų ar pastoralų. Yra viena T. Matulionio nuotrauka, kurioje jis stovi pasirėmęs lazda ir rankoje laiko Invalidų namų kepurę – tai, man atrodo, ir yra pats didžiausias pastoralas. Manau, kad jo paskelbimas Palaimintuoju mūsų tautoje buvo labai laiku, labai reikalingas“, – kalbėjo V. Žukas.

Yra prasidėjusi paskelbimo šventuoju byla

J. Sasnauskas prisiminė ir T. Matulionio beatifikacijos iškilmes: „Tai buvo religinis festivalis, visiems gražu... Na, gal kam negražu – visokių juk žmonių yra... Tačiau po iškilmių buvo nutarta valandai ar dviem Vilniaus arkikatedroje palikti sarkofagą, kad žmonės galėtų jį pagerbti. Buvo tokios norinčių jį pagerbti eilės, kad teko Arkikatedrą laikyti atvertą 4-5 valandas. Ėjo jauni žmonės, kurie galbūt net nelabai skiria žodžių „palaimintasis“ ir „šventasis“ reikšmes... Neseniai lankiausi JAV ir Kanados lietuvių bendruomenėse ir viena moteris man sako: ,,aš meldžiuosi T. Matulioniui, glostau jo nuotrauką ir man padeda...“

Pasak kun. J. Sasnausko, vieni palaimintieji – Motina Teresė, Popiežius Jonas Paulius II – pakankamai greitai paskelbiami šventaisiais, greit įvyksta stebuklai, leidžiantys juos tokiais paskelbti, kalbant apie T. Matulionį, anot pranciškono, ateis laikas, kai šis žmogus irgi atsidurs tarp šventųjų... „Jeigu žmogus meldžiasi T. Matolioniui, jeigu prašo jo pagalbos ir tos pagalbos sulaukia, tai argi tai nes stebuklas?‘ – svarstė renginio svečias.

Narvelyje uždarytas paukščiukas

Stonių šeima jau prieš penkiolika metų pradėjo rūpintis T. Matulionio vardo garsinimu.

„Man įdomus tas faktas, kad jo beatifikaciją numatė ne popiežius, o būtent KGB tardytojas, kuris įrašė savo pastabose: „atkreipkite dėmesį, kad šitas žmogus kada nors gali būti paskelbtas šventuoju. Vadinasi, matėsi, net jie tai jautė“, – kalbėjo A. Stonys.

Tiek A. Stonys, tiek V. Žukas minėjo juos ypač emociškai paveikusį T. Matulionio tremtyje iškarpytą paukštelį. „Savo dukterėčiai šv. Kalėdų proga iš lagerio jis atsiuntė žaisliuką – slapuką. Jis tiesiog iškarpė plokščią žaisliuką - tik toks galėjo praeiti pro Saugumą. O pasirodo, reikėjo tik patraukti už virvelės ir iš tos plokštumos „išskrisdavęs“ paukštukas. Kai Alantoje darėme muziejų, aš pakviečiau IT specialistus, kad jie padarytų to žaisliuko – paukščiuko 3 D kopiją, kurią būtų galima tiražuoti ir teikti žmonėms kaip dovaną. Visais pjūviais jie tą žaisliuką išanalizavo ir pasidavė, nesuprato, kaip jis padarytas. Siųsdamas savo dukterėčiai Marytei tą žaisliuką į Lietuvą, T. Matulionis užrašė: „Maryte, tu gali pamatyti, kur aš gyvenu ir kaip aš jaučiuosi... Kaip paukščiukas, uždarytas narvelyje,“ – kalbėjo V. Žukas.

Fondo ateities planai

Palaimintojo T. Matulionio labdaros ir paramos fondo veikla šio albumo išleidimu nesibaigė.

Pasak V. Žuko, jau yra surinkta apie 150 laiškų, T. Matulionio rašytų iš kalėjimo – dalis jų buvo privalomai rašyti rusiškai - jie išversti ir planuojama išleisti knygą.

Taip pat, anot V. Žuko, rastas 35 puslapių sąsiuvinis, kuriame T. Matulionis aprašė įvairiausių žolelių, spyglių, žievių, uogų gydomąsias savybes. „Norėtųsi išleisti ir tokią knygą, tik svarbu rasti rėmėjų“, – sakė V. Žukas.

Palaimintojo gimtinėje pastatytas kryžius

2017 m. liepos 25 d. Kudoriškio kaime (Skiemonių sen.) vyko didžiulės kryžiaus pašventinimo iškilmės, į kurias suvažiavo galybė tikinčiųjų, vyskupai ir kiti Lietuvos dvasininkai, valdžios atstovai. Kryžių, pastatytą Palaimintojo kankinio, arkivyskupo Teofiliaus Matulionio garbei jo gimtajame kaime, pašventino Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas. Iškilmėse dalyvavo Popiežiaus apaštališkasis nuncijus Pedro Lopez Quintana.

Renginį pradėjo arkivyskupo T. Matulionio atminimo įamžinimo organizatorius, Skiemonių ir Alantos parapijų klebonas Sigitas Sudentas. Jis suteikė žodį Panevėžio vyskupui Linui Vodopjanovui, apžvelgusiam Palaimintojo kankinio, arkivyskupo T. Matulionio gyvenimo ir kančios kelią bei pašventinusiam kryžių.

Įspūdingas penkių metrų aukščio kryžius sukurtas iš vientiso nudžiūvusio ąžuolo kamieno, nes, pasak jo autoriaus, skulptoriaus iš Druskininkų Tauro Česnulevičiaus, arkivyskupas T. Matulionis nebųtų norėjęs, kad jo gimtinę ženklintų kryžius iš žalio ąžuolo. Vieną hektarą žemės, kurioje tebėra išlikę trobos pamatai, dabar pastatytas kryžius ir įrengta aikštelė, Skiemonių parapija nupirko iš verslininko.

Po pašventinimo iškilmių dalyviai važiavo į Alantos bažnyčioje vykusias šv. mišias.

Daiva GOŠTAUTAITĖ
daiva.g@anyksta.lt

Palikite komentarą

Sąlygos ir terminai.