Margučių ridenimas – pats smagiausias žaidimas vaikams.Autorės nuotr.

Prie Velykinio stalo mintimis skaičiuosime kiekvieną – artimą, mylimą, pasiilgtą, esantį toliau realiu atstumu, bet visiškai čia pat širdies artumu – nepaliestą grėsmingo viruso, apvertusio visą pasaulį, parodžiusio mums, kad esame be galo trapūs...
Pandemijos metu vyskupai ir kunigai ragina tikinčiuosius likti namuose ir visiems drauge jungtis į maldos tiltus – savo intencija melstis namų aplinkoje, jungiantis į šv. Mišių auką per televizijos, radijo, interneto transliacijas, priimant dvasinę Komuniją. Pabrėžiama, kad būtina stabdyti užkratą, bet ne maldą.

 

Pašventintas vanduo ir ugnis saugojo namus ir žmones

Birutė Barkauskienė, prieš septynerius metus gyvenimą Lentvario mieste iškeitusi į Šovenių kaimą, atviravo, kad šiemet per Verbų sekmadienį tuos, kurie atidžiai nesekė TV programos, pavedė televizija: „Daug kas laukė ir tikėjosi šv. Mišių transliacijos per pagrindinį LRT kanalą, o, pasirodo, rodė per LRT plius. Tikėkimės, per Velykas margučius pašventinsim, laikydami juos rankose ir klausydami šv. Mišių. Žinoma, daug kas pasimeldžia namie: patys iš maldaknygės viską perskaito, pagieda. Šventės prasmė nesikeičia. Melskimės visi, kad tas virusas greičiau pasibaigtų“.
Anksčiau Didįjį šeštadienį iš šventoriuje sukurto laužo būdavo parsinešama velykinės ugnies, kuri saugodavo šeimos židinį, nešdavo namams palaimą, turėdavo apsauginę reikšmę nuo žaibo ir nelaimių.
Alfonsas Dapkus jaunystėje šventą ugnį namo nešdavo pėsčias net šešis kilometrus – nuo Kavarsko bažnyčios iki Šovenių kaimo. „Visą vasarą rinkdavom nuo medžių kempines, gerai išdžiovindavom, suverdavome ant vielos. Šeštadienį šventoriuose sukurdavo didžiulius laužus. Paimdavom ugnies ant kempinės ir nešdavom. Jei pradėdavo gesti, papūsdavom, kitą kempinę pridegdavom ar nuo kito nešančio vėl prisidegdavom. Svarbu, kad neužgestų ta gyva ugnis iki pat namų. Tada mama dėdavo ant prieždos, labiau užsidegdavo, ir turėdavom gyvos pašventintos ugnies“.
Iš bažnyčios atsineštu šventintu vandeniu Velykų rytą apšlakstydavo namie esančius namiškius, šventinius patiekalus ant stalo, taip pat – kambarius, kad susiklausymas, džiaugsmas ir meilė lydėtų šeimą. Dalį šventinto vandens pasilikdavo net iki kitų Velykų atsargai, kad turėtų kuo pašlakstyti sergančius ir mirštančius, namus per audrą ir perkūniją. Būdavo, kad likusį vandenį supildavo į šulinį, kad vanduo visada būtų švarus ir sveikas.

Tradicijos keliavo iš kartos į kartą

Vyresnio amžiaus pašnekovai atsimena naudotus natūralius gamtos dažus, t.y.  svogūnų lukštus, gerai išmirkytas vantas, šiaudus ir kt. Kitur būdavo ruošiamas specialus viralas iš juodalksnių ar ąžuolų žievės, taip pat įdedant surūdijusios geležies.
Kalbinant pašnekovus apie margučių marginimą, išryškėjo graži tendencija – dažymo būdas  perduodamas iš kartos į kartą, t. y. kiaušiniai marginami taip, kaip darydavo ankstesnės kartos. Kavarske gimęs ir augęs Rimantas Varanavičius pasakojo, kad margučių marginimo tradiciją jo 99-erių mama perėmė iš savo motinos, tad ir jis iki šiol margina tokiu pačiu būdu: „Aš pats visą gyvenimą marginu taip, kaip tai darė mano bobutė, vėliau šį metodą išsaugojo ir labai natūraliai perėmė mano mama. Kiaušiniai suvyniojami į skudurėlius, kur pribarstyta įvairių dažų, ir verdami. Dažai, kiek atamenu, būdavo pirktiniai, kuriais dažydavo moterys siūlus ir visokius rūbus, ir dar pamaišydavo kiaušinio lukštų gabaliukų. Papildomai nedėdavo jokių žolyčių, ar žiedelių – čia tiktai šiais laikais žmonės eksperimentuoja, ir tie bandymai niekad nesibaigia. Visas grožis rasdavosi, kai išvynioji išvirtus ir nuplauni. Kai išdžiūna, kad blizgėtų, mama juos aptrindavo kokia lašinių skūra, ar aliejum suvilgyta skepetaite. Vėlesniais laikais jau mama „nebesibovydavo“ ir dažydavo svogūnų lukštais“, – pasakojo daug metų Vilniuje gyvenantis R. Varanavičius.
Šovenių kaime gimusios, dabar Panevėžyje gyvenančios Birutės Andriusevičienės nuomone, patys gražiausi margučiai yra tie, kurie marginami natūraliais, ekologiškais būdais. „Aš pati kartais išbandau kokį naujesnį būdą, kai randu jį aprašytą internete ir sugalvoju paeksperimentuoti. Dekupažą turbūt daug kas jau yra išbandęs. Aš pati esu dažiusi su šilkinių kaklaraiščių skiautėmis, taip pat su tarkuotais burokėliais. Anūkams labai patikdavo išvynioti ir atrasti tą grožį ant numarginto kiaušinio. O su dabartiniais, prekyboje parduodamais, lipdukais gal tik kokį kartą įdomu pabandyti, ypač, jei šeimoje yra mažutėlių, bet visas tas kičas, sintetika ir dirbtinumas – neįdomus ir netikras“, – tvirtino 74 metų moteris.
Prisiminęs margučių ridenimą gimtajame Kavarske, R. Varanavičius pasakojo apie pasitaikydavusius gudravimus: „Dažniausiai ridendavom keliese, kartais daužydavom, bet čia susidurdavom su didžkių gudrybėmis. Katro tėvas „stalėrius“, tas išdroždavo medinį, dar išdažydavo kokiais juodais dažais, tai išmušdavo visus. Rident ieškodavom vietos kur prieš saulę, nes paprastai dar sniego būdavo, tai eidavom valyt prieš dieną ar net prieš porą dienų. Lovelį kas kokį surasdavo, paprastai kokį seną, medinį. Paskui atsirado šiferis, tai rasdavom gabalų. Atsimenu, kaip kiaušiniai dardėdavo ant išvirkščios šiferio pusės. Daug kiaušinių neturėdavom: vieną arba du. Taikydavom, kad būtų skirtingo apvalumo. Ridinėjant dažniausiai kiaušiniai duždavo, riedėdami per nelygumus ar per akmenėlius, arba kai trinktelėdavo į kitą kiaušinį. Nuotaika visų būdavo pakili, šventiška. Svarbiausia būdavo pats žaidimas, o ne rezultatas. Kiaušinis nebuvo didelė vertybė, kurią būtų svarbu parnešti namo“.
Kaimuose per šv. Velykas įrengdavo sūpuokles – vaikai ir jaunimas noriai supdavosi. „Mūsų senelis pas kalvį ėjo, sukalė už klėtį aukštesnes – mat per Velykas reikia kuo aukščiau suptis. Kiti virves per balkį permesdavo, ant pakabintų virvių pritaisydavo medinę lentelę. Suptis per Velykas buvo privaloma – linai geriau augs“, – savo vaikystės prisiminimais dalijosi Šovenių kaimo gyventoja G. Radzevičienė.

Kunigas melsis tuščioje bažnyčioje

Troškūnų klebonas Saulius Filipavičius, aukosiantis šv. Velykų Mišias tuščioje bažnyčioje, vis tiek „regės“ šviesius tikinčiųjų veidus: „Matau Jus ir žmones, kuriuos mylit ir apkabinat malda bei gražiausiais linkėjimais. O prieš išsakydami linkėjimus saviesiems, juos pirmiausia išsakot Dievui, kad Dievo palaimintus širdies žodžius kaip pašventintą škaplierių užkabintumėt tiems, kuriuos mylit ir apie kuriuos galvojat. Už Jus visus, mylinčius ir neprarandančius vilties, šiomis dienomis meldžiuosi Troškūnų bažnyčioje“.
Pasak klebono, šios šventės kitokios – prie televizijos ekranų ar radijo imtuvų dalyvaudami šventinėje liturgijoje, galvosime apie laiką, kurį Dievas mums dovanoja ir apie džiaugsmą, kai su artimaisiais ir bičiuliais vėl išgersim puodelį kavos, paplepėsim apie tai, kas buvo vakar ir ko laukiam rytoj: kaip auga pomidorų daigai, ir kada sodinsim bulves... „O gal patylėsim ir, žvelgdami vieni į kitus, pagalvosim: „Dieve, kaip gera... Gyvenimas tampa švente“, –  teigė klebonas.

Lina DAPKIENĖ

Palikite komentarą

Sąlygos ir terminai.
  • LillaIadanza

    Nuoroda

    Google“ dabar moka 500–800 dolerių per dieną už darbą internete iš namų. Niekada nemaniau, kad galiu tai padaryti, tačiau mano geriausia mokytoja per mėnesį uždirba daugiau nei 26000 USD, ir ji įtikino mane pabandyti. Net žmonės, kuriems tai yra nauja, gali lengvai uždirbti 500 USD per dieną, o uždarbis laikui bėgant gali išaugti dar daugiau. patikrinti daugiau čia ..

    ...........................>>>>>>>>>>>>> cutt.ly/XyvK1fq

    Prieš 6 mėnesių