Prie eglutės – trys kartos: Dainius su žmona Vaida ir sūnumi Matu bei mažąja Paulina ir Dainiaus tėvai - Bronislava ir Henrikas. Trūksta tik vyresnėlės Karolinos.

„Prieš septynerius metus Kūčių išvakarėse persikraustėme į naujus namus – aišku, bemiegė naktis – juk nauja vieta, - paryčiais pažiūriu pro langą, o kieme obuolius ėda didžiuliais ragais pasipuošęs elnias“, – apie pirmąjį naujuose namuose Žiogelių šeimyną pasveikinti atskubėjusį svečią kalba Anykščių rajono vicemeras Dainius Žiogelis.
Apie tai, kokios šventės buvo vaikystėje, kas „slėpdavosi“ „Raudonosios aguonos“ popierėliuose, kas privertė kelerius metus puoštą šaką pakeisti eglute, kalbamės su Vaida ir Dainiumi Žiogeliais.

 

Prieš dvidešimt metų ant šventinio stalo lašišos nesipuikavo...

D. Žiogelis gimė ir augo dabartiniame Kurklių II kaime, baigė Kurklių vidurinę mokyklą, o po studijų Lietuvos veterinarijos akademijoje, kur įgijo veterinarijos gydytojo specialybę, grįžo į savo gimtuosius namus. Ir žmoną iš kaimynystės parsivedė – iš vos už keleto kilometrų esančių Šlavėnų.
Atrodo, visai kaimynystėje abu augo, tačiau, kai pradedame kalbėtis apie šventes, tradicijas, Kūčių stalo patiekalus, skirtumų – daugybė.
V. Žiogelienė sako, kad vyras jai neleidžiąs pirkti „šližikų“, visuomet juos kepanti pati. „Tikriausiai vienas iš įsimintiniausių vaizdų  - mama kuria duonkepę krosnį ir kepa „šližikus“. Pas mus niekas jų nevadindavo kūčiukais, tik „šližikais“. Ir mano mamos „šližikai“ kitokie, niekur ir dabar Anykščiuose tokių nenupirksi. Jie dideli, minkšti... Prisimenu, kad mama jų iškepdavo daug, tačiau tikrai yra pasitaikę ne vieneri metai, kai jai prieš pat Naujuosius metus tekdavę dar kartą kepti šių skanėstų, nes mes su pusbroliu labai greitai juos suvalgydavom... Dabar modernios orkaitės atėmė  malonumą matyti besikūrenančią krosnį, bet viliuosi, kad šiemet mamą įkalbėsim vėl užkurti. Juk mūsų mažoji Paulina (jaunėlei V. ir D. Žiogelių dukrai – ketveri, aut.past.) turi pamatyti, kaip močiutė kepa skaniuosius „šližikus“,- kalba Anykščių rajono vicemeras.
Pašnekovas sako, kad jų šeima ant Kūčių stalo dedanti tradicinius lietuviškus patiekalus. „Kadangi tėvai dirbo prekybos bazėje, tai jiems pavykdavo gauti deficitinių prekių, tačiau yra pasakoję, kad daugelis prekių, kurias įprasta buvo dėti ant šventinio stalo, parduotuves pasiekdavo gerokai po švenčių. Tokiu būdu sovietų valdžia bandė kovoti su bažnytinėmis šventėmis... Aišku, nelūždavo stalai nuo patiekalų gausos, tačiau prisimenu, kaip mano senelis, kuriam teko nukentėti ir nuo rusų, ir nuo vokiečių, ir nuo „stribų“, jau kokiais 1980-1985 metais sakydavo, kad pas mus dabar kasdien Velykos“, – prisiminimais dalijasi D. Žiogelis.
D. Žiogelio žmona Vaida užaugo septynių vaikų šeimoje. „Kūčios, o ne Šv. Kalėdos mūsų šeimoje buvo pagrindinė šventė. Mums, vaikams, per Šv. Kalėdas net liūdna būdavo – juk prieš eidami į mokyklą išpakuodavome dovanas, bet jų kartu neštis tai negalėjom... Kūčių dieną net „spirgėdavom“ mokykloj - taip norėdavosi kuo greičiau bėgti namo... O lankiau dabartinę Anykščių A. Baranausko pagrindinę mokyklą, tai tuos kelis kilometrus iki Šlavėnų vos ne bėgte parbėgdavom. Žinojom, kad močiutė kuria krosnį, kepa „šližikus“, bandeles. Nebuvo įmantrių patiekalų ant mūsų stalo. Burokėlių mišrainė, silkė su morkomis ir svogūnais, kopūstai, grybai. Močiutė labai laikėsi tradicijų, jokiame patiekale negalėjo būti gyvulinės kilmės riebalų. Nė vienos Kūčios neapsieidavo be ,,ausyčių“ su grybais. Šį receptą atsinešiau ir į savo šeimą. Pasigaminkit, visai nesunku, bet labai skanu. Tiesiog reikia džiovintus baravykus ar kitus grybus apvirti, sumalti. Labai smulkiai supjaustytus svogūnus sumaišyti su grybais ir viską kepinti beveik sausoje keptuvėje. O tešlą gaminu paprastą – vanduo, miltai, druska. Galima daryti didesnius, galima mažesnius. Dabar aš jau darau didesnius, lėkštutę uždėjus išpjaunu apskritimą, įdedu kepintų grybų, užlankstau kraštus ir verdu aliejuje, kol gražiai pagelsta. Net vaikai mano ,,ausytes“ mėgsta“ ,– pasakoja V. Žiogelienė.

Vaidos Žiogelienės šeimoje lankydavosi Jėzusėlis

Eglutė Žiogelių šeimoje puošiama Kūčių išvakarėse. „Kai vyresnėliai vaikai paaugo, pradėjome puošti tik šaką, tačiau mūsų mažoji „pakoregavo“ jau nusistovėjusias tradicijas. Dabar jau tenka puošti eglę. Tiek mano tėvų, tiek Vaidos šeimoje eglė buvo puošiama Kūčių dieną. Stengiamės ir mes panašiai elgtis. Gal ne visai Kūčių dieną –   likus porai dienų pasipuošiam eglutę, bet tikrai to nedarom gruodžio pradžioj. Tik lauke augančias eglutes papuošiam anksčiau... Dabar eglutę nupirkti yra mano užduotis, nors ir vaikystėje tai buvo vyrų „reikalas“. Eidavom kartu su tėčiu į mišką parnešti eglės. Tarsi tai būtų buvę vakar - prisimenu vaizdą, kaip mes su tėčiu nešam eglę ir matom, kaip bėga lapė, dantyse vištą įsikandusi... Tėtis dar bandė gąsdinti, bet rudoji spruko savo keliais...“ – pasakoja D. Žiogelis.  
„Mes eglę puošdavom prieš sėsdami prie Kūčių stalo. Grįždavom iš pirties, močiutė nešdavo valgius ant stalo, o mes, vaikai, puldavom puošti eglutės. Tikriausiai tų senų žaisliukų dar yra užsilikusių tėvų namuose... O,  kokie jie buvo gražūs, kaip mes juos saugodavom, nes sudaužę žaisliuką sulaukdavom bausmės. Sakydavo, kad tie žaisliukai iš Kauno... Ir dabar prisimenu tas jaudinančias akimirkas, kai kiekvieną žaisliuką išvyniodavom iš „Kolektyvinio darbo“ laikraščio puslapio ir kabindavom ant eglės. Puošdavom žaliaskarę ir saldainiais – „Raudonąja aguona“ ir „Kauke“. Tačiau retai kada tokie „papuošimai“ ilgai išsilaikydavo. Saldainiai keliaudavo į burnas, o popierėliuose apsigyvendavo duona arba bulvė. Prisimenu, kaip močiutė kviečia kaimynę į svečius užeiti, su Kalėdom pasisveikinti, saldainiais pasivaišinti, tik, deja, mūsų dėka nebebūdavo kuo vaišintis“, – vaikiškas išdaigas prisimena V. Žiogelienė.
Paklausta, kokių dovanų sulaukdavo iš Kalėdų Senio, pašnekovė sako: „Per Kūčias po stalu padėdavom pintinę šieno, o ryte atsikėlę joje rasdavome dovanų. Kas užrašų knygelę, kas parkerį, kas šiaip kokį niekutį. Įspūdingiausia dovana, kurią geriausiai prisimenu, - girlianda su vandens lelijomis. Ją net į mokyklą nešiausi, tik niekas man jos neleido įjungti... Mes tikėdavom, kad dovanas atneša Jėzusėlis. Tai angeliukas geltonais plaukučiais, toks, kaip Anykščių bažnyčios paveiksluose vaizduojami angelėliai. Ant Kūčių stalo mes jam palikdavom obuolių, „šližikų“, riešutų, o Šv. Kalėdų rytą atsikėlę rasdavom prakąstą obuolį, ant žemės pabirusius „šližikus“ ir mažas dovanėles šieno krepšyje. Mus aplankydavo Jėzusėlis. Ir laiškus jam rašydavom... Kreipdavomės ne „brangus Kalėdų Seni, o brangus Jėzusėli...“
V. Žiogelienė pasakoja, kad dovanų dažniausiai sulaukdavo tik vaikai, tačiau kai tėtis turėdavo „laisvų“ pinigų, mamai nupirkdavo tai veidrodėlį, tai mažą buteliuką kvepaliukų...
„Kai jau tapo lengviau gyventi, kai visi vaikai atsistojome ant kojų, per kiekvienas Kalėdas kiekvienam artimajam pirkdavom dovanas. Kad ir smulkmeną, bet stengdavomės, kad nė vienas neliktų pamirštas. Šią tradiciją atnešiau ir į Dainiaus šeimą. Jie nebuvo įpratę dovanoti dovanas, žinoma, išskyrus dovanas vaikams. Prisimenu, kai tik susituokėm, pačiais pirmais metais nuvažiavom į Utenos turgų ir Dainiaus mamai nupirkau pintinę, tėčiui - kojines, viską gražiai supakavau, užrišau kaspiną ir padovanojau uošviams. Man tiesiog norėjosi tai padaryti... Jie buvo labai nustebę dėl tokio mano poelgio ir... padovanojo man 400 litų, kad nusipirkčiau triušinius kailinius“, – apie naujai įvestas tradicijas pasakoja V. Žiogelienė.

Kalėdų senelis yra – Žiogeliai kieme yra radę jo kepurę

Jau keleri metai, kai Žiogeliai nebeperka dovanų kiekvienam namiškiui – išsitraukia lapelį ir dovaną perka konkrečiam asmeniui. Šiemet suma, už kurią sutarta pirkti dovanas, yra 30 eurų. „Dukrai Karolinai jau padovanojau automobilio draudimą“, – prisipažįsta D. Žiogelis. Jis dažnai sulaukia žmonos priekaištų: „Tiek mūsų tėtis, tiek seneliai labiau linkę palepinti vaikus, o aš - ne. Jeigu ištraukei ne Karoliną, tai negali jai dovanoti dovanos“.
Pas Žiogelius Kalėdų Senis dovanas palieka lauke. „Prieš sėsdami prie stalo, išnešam į lauką kėdę ir nežinau, kas atsitinka, bet pasigirsta šunų lojimas ir, nors labai skubam, tuomet turim išbėgti į lauką, bet, deja, Kalėdų Senelis jau būna pasprukęs, tik dovanų maišas riogso ant kėdės. Yra buvę, kad per skubėjimą, o gal tiesiog kaip įrodymą, yra kieme pametęs kepurę...“ – pasakoja D. Žiogelienė.
Paklausti, ar ilgai tikėję Kalėdų Seneliu, D. Žiogelis sako: „Gal iki kokios antros klasės, o tikėjimą sugriovė... batai. Vyko mokykloje „žiburėlis“, laukėm Kalėdų Senio su dovanomis, tačiau, kai pamačiau, kokiais batais avėdamas jis atėjo į salę, viską supratau. Juk lygiai tokius pat turėjo kaimynystėje gyvenusi močiutė...“
Tačiau V. Žiogelienė tiksliai nepamena, kada suprato, kas dovanas į šieno pilną krepšį sudeda, tačiau priduria: „O aš labai ilgai laukdavau Jėzusėlio... Juk taip gera tikėti... Smagu laukti, gauti, išpakuoti dovanas...“
Kalėdų Seneliu teko pabūti ir D. Žiogeliui. Dar dirbdamas Kurklių seniūnijoje, lankydavo sunkiau gyvenančių šeimų vaikus. Na, o smagiausius pokštus krėsdavo D. Žiogelio mama: „Kol ji turėjo sveikatos, Šv. Kalėdų rytą apeidavo pusę kaimo... O koks būdavo vaizdas – sniegynai, laukai ir staiga pamatai ateinantį Kalėdų Senį... Vienais metais mūsų Matas, galvojau, ir apalps, išvydęs ateinantį Kalėdų Senį... O mes – ir dideli, ir maži - dovanų šiaip sau negaudavom: reikėdavo tai eilėraštį pasakyti, tai dainelę sudainuoti... O močiutė, pasveikinusi, greitai kur nors už kampo persirengusi, ir vėl pasirodydavo svečiuose jau kaip tikra močiutė“.
Šiais metais Žiogelių mažoji Paulina šiek tiek supyko ant Kalėdų Senelio, nes Anykščiuose dalyvavusi eglutės įžiebimo šventėje ir tikėjusis bent jau pasisveikinti su Istorijų dvarelyje reziduojančiu Kalėdų Seneliu, supyko – mat barzdotasis dovanų nešėjas mergytei rankos „nedavė“.
„Reiks ištaikyt progą ir dar kartą Pauliną vežti pasimatyti su Kalėdų Seneliu“, – šypsosi D. Žiogelis.
Kaip juokauja V. Žiogelienė, mažosios dovanų pageidavimai keičiasi kasdien. „Jeigu anksčiau vaikai norėdavo lėlės, mašinėlės, tai dabartiniai vaikai labai smulkiai įvardija, kokia ta lėlė ar mašina turi būti. Ir, neduok Dieve, nupirksi kitokią lėlę... Bus pasodinta kur nors, ir niekas su ja nežais. Seneliai, aišku, nori palepinti anūkus, perka brangias dovanas – galvoju, gal taip kompensuoja tai, ko neturėjo savo vaikystėje, jaunystėje... Tačiau šiemet jau sutarėm, kad visi susidėsim pinigėlius ir Paulinai nupirksim vieną dovaną, bet tikrai tai, ko ji nori,“ – pasakoja V. Žiogelienė.

Kalėdinė kiškio medžioklė

Žiogelių šeima prie Kūčių stalo sėda anksti: „Apie penktą popopiet atvažiuoja Dainiaus tėvai, tad netrukus ir sėdam prie stalo.  Ir vyrai nori kuo greičiau pavalgyti... Nes juk iki pietų, tai jau tradicija, Dainius su sūnum važiuoja į kalėdinio kiškio medžioklę („Tačiau žinant, kiek nedaug kiškių šiais laikais likę, būna, kad  Kalėdų pietums parsiveži ir kitokį žvėrelį: yra buvę, kad laimikį teko doroti ir iki gilios nakties“, – priduria D. Žiogelis“), na, o mes, trys moterys, ruošiam Kūčių stalą. Kelinti metai iš eilės stengiamės, ir manau - mums pavyksta nepersivalgyti. Maisto gaminam tiek, kad būtų tik paragaut, o ne persivalgyt. Ir mūsų šeimoje vyrauja tradiciniai lietuviški patiekalai, gal tik lašiša ant jo dar atsirado. Ant stalo dedam lėkštelę mūsų giminės išėjusiems, laužiam plotkelę, vaikai sukalba maldą ir sėdam vakarieniauti. O po vakarienės visa šeima važiuojam į Bernelių mišias Anykščių bažnyčioje“, – pasakoja V. Žiogelienė ir priduria, kad nuo vaikystės buvo mokoma iki Kūčių visų atsiprašyti, visiems atleisti, o  D. Žiogelio šeimoje buvo nerašyta taisyklė, kurios laikomasi ir dabar – iki Šv. Kalėdų būtina grąžinti visas skolas. „Net mokesčius už gruodį visada sumoku iki Šv. Kalėdų“, – sako D. Žiogelis.
Šv. Kalėdų Žiogeliai ypatingai nešvenčia – tai labiau laikas, kai visa šeima būna namie, ilsisi, užsiima kas kuo. Tiesa, šiemet, kaip juokauja D. Žiogelis, prie šventinio stalo vienu žmogumi gali būti daugiau: „Matyt, teks jau šiemet ir būsimą žentą pamaitinti...“

Daiva GOŠTAUTAITĖ

Palikite komentarą

Sąlygos ir terminai.
  • jai jau

    Nuoroda

    Paulina diriguoja jam ,tai pasakyk teveliui kad nebeleistu alejoje piauti berzu ,juk tai nusikaltimas pries ten gyvenancius zmones

    Prieš mėnesį
  • Vietinė

    Nuoroda

    Gražus straipsnis. Daugiau tokių reikėtų publikuoti, tai daugiau šviesos ir gerumo Anykščiuose rastųsi. .

    Prieš mėnesį
  • vietininkas

    Nuoroda

    Vienas vaikas džiaugsmas, antras labai gerai , trečias vaikas puiki šeima, (ketvirtas... prabanga), puikūs, siekiantys išsilavinimo, darbštūs vaikai, Paulina yra šeimos ir senelių angelas. Sėkmės.

    Prieš mėnesį