Danguolė Lingienė savo seną, jau dvylikos metų, bet labai mylimą 40-ties kilogramų augintinį Ramzį laiko kambaryje.

Iš kavarskietės ūkininkės, visoje šalyje žinomos braškių daigų augintojos Danguolės Lingienės ne vienerius metus esu pirkusi  braškių, bet niekada nebuvo laiko pasikalbėti apie gyvenimą.
Priėjusi prie durų, matau įspėjamąjį lipduką - „Piktas šuo“, o pro langą – viduje prie stalo sėdinčią ponią Danguolę, kuri manęs dar nepastebi, nes, galvą nulenkusi, įdėmiai žiūrėdama per padidinamąjį stiklą, susikaupusi sprendžia kryžiažodžius. Paspaudžiu durų skambutį. Didžiulis šuo sodriu balsu šeimininkei praneša žinią, kad kažkas atėjo. Namų sargo apuostyta ir į kambarį įleista, šiek tiek nedrąsiai glostau milžinišką, bet draugišką augintinį Ramzį ir teiraujuosi tiesiog apie gyvenimą.

 - Kaip gyvenate?
- Štai grįžau iš ligoninių ir dabar taip: turi gyvent, nes jau saulė šviečia, pavasaris. Negaliu nusėdėt, kojos vos ne polką šoka. Aš planuoju: štai  braškių veislių daigyno planas, šias veisles vešimės į tarptautinę parodą „Ką pasėsi“. Jau daugybėje parodų ir mugių dalyvauta, betgi negali, žmogus, sustot. Čia pirmieji užsakymai pirkėjų, kurie daigų atvažiuos tiesiai į namus. Visus dokumentėlius sukabiname skelbimų lentoje, atvirame kambarėlyje už ūkinių pastatų, kur suruošiame daigus pardavimui. Kai kuriomis dienomis ten kabo po 10–15 lapelių su daigų užsakymais. Man dar nespėjus išeit iš namų, atėjusios į darbą mergelės jau iš karto mato, kokiais darbais prasidės diena.
Gyvenam iš braškių – tai yra mūsų verslas. Buvo laikai, kai mes bene vieni auginom braškių daigus ir jais prekiaudavom, o dabar jau nemaža konkurencija šioje rinkoje, bet tikrų daigų augintojų nėra daug: rinką užpildo perpardavinėtojai. Prisiperka Lenkijoje pigių, prastos kokybės daigų, kurie užauginti indeliuose, netinkamuose braškės šaknynui. Šaknys, per mažai turėdamos vietos indelyje, raitosi aukštyn–žemyn, o taip neturėtų būti.Toks daigelis, užaugintas indelyje, per mažame šaknynui, pasodintas į žemę, šaknų nebeaugina gilyn į dirvą, o kerojasi paviršiuje. Susiraitęs daigas duos žmogui darbo, bet derliaus gero niekada neduos. Nuo motininio augalo daigelis turi pats kabintis į žemę ir augti tiesiomis šaknimis. Branginantis savo laiką ir darbą žmogus ieško kokybiškų daigų iš patikimų augintojų.


- Kiek metų ūkininkaujate savo specializuotame veislinių braškių ūkyje? Kas padeda?
- Braškių ūkį čia, pačioje Kavarsko pašonėje, turime jau 29-tus metus. Didžiausia mano pagalbininkė yra dukrytė Sandra. Taip pat turiu iki dešimties samdomų ūkio darbuotojų, iš jų aštuonios kvalifikuotos moterys, kurias vadinu mergelėmis. Jos čia dirba nuo kovo iki spalio mėnesio pabaigos.
 Aplink auginamas braškes reikia nemažai tupinėti, įdėti daug rankų darbo. Gal pasirodys keista, bet samdinės yra iš tolimesnių kaimų. Kiekviena jų tiksliai žino savo darbą. Džiugu, kad per tiek metų visos jos beveik tos pačios – tai rodo ir pasitikėjimą manimi, kaip darbdave, ir tai, kad šis darbas joms patinka. Yra tokių, kurios jau po keliolika metų čia dirba ir vis dar ateina į darbą geros nuotaikos, žinodamas, kad čia „mūsų braškynas“. Aš laukuose neinu, nesekioju joms iš paskos, per daug nenurodinėju. Jos žino, kaip turi atrodyti laukas ir braškynas. Kavarskietės dirbti braškyne nepageidauja.

- Kokį plotą užima braškynas?  
- Kasmet laikome maždaug 3  hektarų dydžio braškyną, kuriame auga apie 30 veislių braškių: lietuviškų, olandiškų, daniškų, lenkiškų, rusiškų, vokiškų... Kasmet įsigyjame ir pasodiname 20-25000 grynaveislių braškių, kurių daigus pardavimui imame tik iš pirmamečių augalų, nes tik tokie daigai vertingiausi. Užauginam daug, bet konkrečius skaičius pakoreguoja gamta. Iš užaugusio kerelio daigus, kaip minėjau, imam tik vienus metus, o visus ateinančius metus ten skiname uogas – vėlesnių metų braškes auginam dėl uogų. Ir taip kasmet sukamės ratu apie sodybą, vis kitoje vietoje įrengdami žemės plotą, skirtą daigams auginti. Čia didelis ir atsakingas darbas, bet nuo seno sakoma, kad ,,durnius darbą, darbas durnių myli“ (šypsosi).

- Kokias dar veisles galėtumėte išskirti, ką rekomenduotumėt pasisodinti žmogui, nieko nenumanančiam apie braškininkystę, bet labai mėgstančiam šias sultingas ir saldžias uogas?
- Verta paminėti kiekvieną iš auginamų braškių veislių, bet nėra reikalo jų girti, nes nė vienas pirkėjas nepirks visų 30 veislių daigų. Mažiausias parduodamas kiekis paprastai yra 10 daigų. Tiesa, yra kolekcionierė, gyvenanti Kupiškyje, kuri kas keleri metai vis prašo nuvežti jai kiekvienos veislės po 3–5 daigus. Tokiais kiekiais niekada niekam neparduodame, tik jai. Visgi kelias, šiuo metu mylimiausias, paminėsiu: „Kleri“, „Asia“, „Kristina“, „Polka“, „Yamaska“, „Florence“, „Malvina“ ir mano numylėta lietuviška veislė „Venta“ – sodų karalienė. Braškių veislė „Venta“ labai atspari ligoms, dera 5–6 metus, niekada neiššąla, o ir esant sausrai užaugina geras uogas. Turim ir remontantinių braškių, kurios dera visą sezoną iki pat šalnų. Jau greitai atveš iš Olandijos dar mano neaugintų veislių – „Allegro“, „Jive“ ir dar vardo neturinčią FF1503. Pagal aprašus, tai bus nuo pačių ankstyviausių iki vėliausiai derančių veislių, kurios labai derlingos, atsparios ligoms ir klimato kaitai. Bus labai įdomu stebėti, kaip joms seksis augti pakavarskio žemėje.
Apskritai, geriausia yra neapsiriboti viena patikusia braškių veisle, o pasisodinti keletą. Vis dėlto dar noriu paminėti štai ką: nėra tokių stebuklingų braškių veislių daigų, kurių nereikėtų prižiūrėti: laistyti, tręšti, ravėti. Jei jau sodini daigus, darbo vis tiek turėsi įdėti. Jei tingi dirbti, vadinasi, nemyli augalo, tada teks pirkti uogų iš tų, kurie užaugina.

- Kas jūs esate pagal specialybę?
- Ilgą laiką dirbau buhaltere, ekonomiste „Nugalėtojo“ ir „Atžalyno“ kolūkiuose. Atsibodo poniškai sėdėt šiltai už stalo, išėjau duotis po laukus su motociklu. Vėliau „Nugalėtojo“ kolūkį sujungė su „Atžalyno“, atėjo vadovauti ponas Juozas Auglys. Jis už ausų ištempė kolūkius iš atsilikimo. O jau koks griežtas buvo, bet mane labai daug ko išmokė. Labai jo bijodavau, bet šakodavausi kaip velnias. Iki šiol man žemės sklype paklaida tarp braškių eilių gali būti nebent iki trijų centimetrų. Kuoliukai, špagatai – viskas atmatuota, suskaičiuota, sužymėta, viskas savo vietose. Auglys išmokė mane preciziškos tvarkos. Aštuonerius metus purvina, lietaus sulyta dirbau padalinio vadove, pasibaigė lakstymai ir motociklai, kai sveikata nebeatlaikė didelio darbo krūvio, kai stuburą operavo. Tada įsikabinau į braškes ir iki šiol neblogai laikausi.

- Ar palaiko jus dukros, kiek prisideda, kiek padeda?
- Mano viena dukra yra gydytoja, dirba Kaune, tad man sako: „Baik vieną sykį jau, mesk“, o aš atsakau taip: „Taigi čia šitos braškės yra mano gyvenimas. Kai manęs nebus, gal nebebus ir braškių“. Dukra Aušrė rūpinasi mano sveikata, o jaunesnioji, Sandrutė – mano užvadėlis. Kartais taip viską skauda, bet ateina pavasaris, privalau ištiesti nugarą, išlįsti iš kambario. Išeinu į lauką ir sakau sau: „Dabar jau dirbsiu“.

- Atėjusi radau Jus kryžiažodžius besprendžiančią. Tai laisvalaikio pomėgis?
- Visą laiką sprendžiu kryžiažodžius. Man labai patinka vakarais, prieš einant gult, pamankštinti galvą. Iš bibliotekos imu krūvą knygų. Matot tas knygas? (rodo į lentyną, kurioje sustatyta apie 20 knygų). Visos paimtos vienu kartu. „Lietuvos rytą“, „Anykštą“ prenumeruoju, visada skaitau, kitaip gi sustabarėčiau.

- Ar Ramzis jūsų vienintelis augintinis?
- Myliu gyvūnus, visada turėjau ne vieną keturkojį. Kai vieną palaidoju, apverkiu, būtinai priglaudžiu ar nusiperku kitą. Iš Svėdasų sesuo atvežė ir aš priglaudžiau visiškai sulysusį, baisiai išbadėjusį 700 gramų benamį kačiuką. Pavadinau Kasparu. Jis išaugo į gražuolį mėlynakį Siamo veislės katiną. Iki šiol labai baikštus. Oi, kokiom pavydžiom akim Ramzis žiūrėjo į mane, kai aš štai taip čia sėdėjau, mažutį ir silpnutį katinuką ant kelių laikydama! Na, aš jam labai gerai išaiškinau, kad yra ir bus mylimiausias mano šuo.
Mes su Sandra esame abi labai patenkintos, kad priglaudėme šį benamį katinėlį. Jis buvo ir yra mūsų džiaugsmas, o ypač tą pirmą žiemą, kai stebėjom, kaip gyvūnėlis auga, pratinasi prie žmonių ir jau supranta, kad ne visi Homo sapiens vėlų rudenį išmeta bejėgį gyvūnėlį, pasmerkdami baisiai mirčiai iš bado ir šalčio. Nors tebėra baikštus, bet rečiau slepiasi po lova. Jaučiasi saugesnis, juo labiau, kad turi tokį užtarėją ir gynėją – labradorą Ramzį.   

- Nepasiteiravau, kiek Jums metų? Paprastai savo rašomuose straipsniuose parašau pašnekovo amžių.
- Na, kas gi klausia moters apie metus (šypsosi). Kai buvo 75, visiems sakydavau, kad 57. Dabar gerokai per 75, tai sakau taip: jei pagal pasą, tai netoli 80, o širdyje – vos per 60. Mano amžiaus žmonės vargu ar dirba. Turėdama daug sveikatos problemų, įsitikinau: esu gyva tik dėl to, kad pradėjau mylėti viską: augalą, gyvūną, žmogų.

- Iš ko paveldėjote tą energiją, veržlumą, organizuotumą?
- Vargai, nepritekliai užgrūdina. Vaikystė buvo sunki. Augom vos ne pamečiui: du broliukai ir dvi sesutės. Kai jaunėlei buvo pusė metukų, susirgo tėtis ir po to visą gyvenimą vaikščiojo suriestas, pasiremdamas dviem lazdom. Kad ir sunkios ligos suriestas, bet labai gerus, gražius veltinius visą gyvenimą vėlė. Pamatuodavo moterims blauzdytes, labai dailiai, kruopščiai darydavo. Ir dažytus veltinius gamino – viską pagal užsakymus. Pirkėjų eilės būdavo namuose. Niekur nereikėjo vežt parduot, visi pirkėjai atvažiuodavo, užsisakydavo, o tėtis padarydavo. Taip pat gamino tvirtus nedidelius baldus: etažeres, taburetes. Žinoma, kad tėčiui susirgus sunkumų našta gulė ant mamos ir ant mūsų pečių. Darbo nebijojom. Ir mūsų namas buvo gražiausias Svėdasų parapijoj (Anykščių raj.), ir sodas didžiausias.
Gyvenimas man užaugino ragus ir nagus. Nebuvo lengva išsiskyrus, vienai du vaikus augint, bet neleisdavau sau pasiduoti. Nelepinau ir savo dukrelių, ūkį didelį visada turėdavau. Kolūkyje iš pirmininko išmokau gerų vadovavimo pagrindų. Visa kita – gyvenimas. O mano visas gyvenimas – braškės.

- O jūs mėgstate braškes?
- Labai! Braškių suvalgau tikrai daug, net porą dubenėlių vienu prisėdimu. Mes visiems sakom, kad per vasarą suvalgęs kibirą braškių uogų visai žiemai gauni vitaminų ir mineralų. Pirmiausia reikia valgyt iki soties – tiek, kiek tik nori. Kai jau atsivalgai ir nebėra, kur tų uogų dėti, tada gali šaldyti, uogienes gaminti, kad per visą žiemą turėtum. O kad visą vasarą valgytum šviežias uogas, reikia nusipirkti tokių daigų, kurie derėtų pusantro mėnesio pagal eiliškumą.  

- Dėkoju už pokalbį!

Lina DAPKIENĖ

Palikite komentarą

Sąlygos ir terminai.
  • kokia kaina

    Nuoroda

    daigo

    Prieš 3 mėnesių
  • next

    Nuoroda

    „Google“ šiuo metu moka $ 17,000 iki $ 22,000 per mėnesį namuose. Prie šio darbo prisijungiau prieš 2 mėnesius ir per pirmuosius savo darbo mėnesius uždirbau $ 20,544. Galiu pasakyti, kad mano gyvenimas vissiškai pagerėjo! galite jį patikrinti

    ----------->>>>> w­­w­­w.W­­e­­b­­J­­o­­b­­9­­9.C­­o­­m

    Prieš 3 mėnesių
  • Stanislava

    Nuoroda

    O aš pirkau daigus. Dera nuostabiai. Reikia negailėti įdėti daug darbo. Jei neprižiūrėsi, tai nieko ir nederės. Danguolei palinkėčiau didelės sveikatos .

    Prieš 3 mėnesių
  • nu ir man

    Nuoroda

    niekas is tu daigu neuzaugo

    Prieš 4 mėnesių
  • qwerty

    Nuoroda

    Buvau nusipirkusi 4 rusiu, nebeturiu nei vienu, atsiveziau is giminaites ir auginu senoviskas.Nebeimciau ir uz dyka as tu daigu.

    Prieš 4 mėnesių